Dibra
Hap edhe ti nje llogari ne kete webfaqe dhe jep kontributin tend
Merse erdhet ne Forumin tone!!! Ju urojme t'ja kaloni sa me mire!!!
Kėrko
 
 

Display results as :
 


Rechercher Advanced Search

Sondazh

Si ju duket forumi?

48% 48% [ 263 ]
13% 13% [ 72 ]
9% 9% [ 51 ]
6% 6% [ 31 ]
5% 5% [ 29 ]
18% 18% [ 98 ]

Totali i votave : 544


You are not connected. Please login or register

Trevat shqiptare nėn sundimin Osman

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Shko poshtė  Mesazh [Faqja 1 e 1]

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral


Ndarja administrative (shek. XVI-XVII)


Zgjerimi i Perandorisė Osmane, pas pushtimeve tė realizuara
nė shek. XV, bėri tė nevojshėm ndryshimin e
organizimit tė saj shtetėror. Pėr ta vėnė
atė mbi baza mė tė qėndrueshme administrative
e juridike, gjatė mbretėrimit tė sulltan Sulejmanit
II (1520-1566), tė njohur me emrin Ligjvėnėsi (kanuniu),
u krye njė organizim i ri i shtetit dhe u rishikuan e u plotėsuan
ligjet ekzistuese me urdhėresa tė tjera nė pėrshtatje
me kushtet e reja, me synim qė tė arrihej nė radhė
tė parė centralizimi i pushtetit nė duart e sulltanit.

Nė pėrfundim tė kėtij riorganizimi, territoret
e gjithė perandorisė u ndanė nė 32 ejalete,
qė ishin njėsi mė tė vogla administrative. Nė
krye tė ēdo ejaleti kishte njė bejlerbej. Krahinat
e Gadishullit Ballkanik u pėrfshinė nė tri ejalete:
ejaleti i Bosnjės nė veri tė gadishullit, ejaleti
i Rumelisė nė qendėr dhe ejaleti i Detit nė
ishujt e detit Egje dhe nė njė pjesė tė bregdetit
jugor. Ēdo ejalet u nda nė njė numėr sanxhakėsh.

Territoret e Shqipėrisė bėnin pjesė nė
ejaletin e Rumelisė. Ato u ndanė nė disa sanxhakė.
Numri, shtrirja dhe emėrtimi i tyre ka ndryshuar herė
pas here. Sanxhakut tė Shkodrės, tė cilit mė
1499 i ishin shtuar krahina tė Malit tė Zi dhe nė
fillim tė shek. XVI edhe krahina tė Rrafshit tė Dukagjinit,
iu shkėput krahina e Gjakovės, qė i kaloi sanxhakut
tė Dukagjinit; sanxhakut tė Vlorės iu shkėputėn
krahinat e Delvinės dhe tė Ēamėrisė,
me tė cilat u krijua sanxhaku i Delvinės. Sanxhakėt
e Elbasanit, tė Ohrit, tė Dukagjinit, tė Prizrenit,
tė Vuēiternės, tė Shkupit dhe tė Janinės
mbetėn siē ishin mė parė. Nė filim tė
shek. XVI sanxhaku i Manastirit fitoi njė rėndėsi
tė veēantė, sepse selia e bejlerbeut tė Rumelisė
u zhvendos nga Shkupi nė Manastir, prandaj ai njihet edhe me
emrin pashasanxhaku i Manastirit.

Ēdo sanxhak ishte njė unitet administrativ e ushtarak
qė pėrfshinte timaret, ziametet dhe forcat e tyre ushtarake
pėrkatėse. Sanxhakė u ndanė nė njėsi
mė tė vogla, tė cilat u quajtėn kaza, kurse
kėto tė fundit u ndanė nė nahije. Nė ēdo
sanxhak kishte njė mėkėmbės tė sanxhakbeut
(myteselim) dhe komandant tė spahinjve (allaj-bej), kurse nė
ēdo kaza njė gjykatės (kadi) qė varej drejtpėrdrejt
nga sulltani. Pėrveē kėtyre pati edhe funksionarė
tė tjerė tė njė rėndėsie mė tė
vogėl nėpėr nahijet. Shumica dėrrmuese e funksionarėve,
ashtu si dhe shumica e feudalėve, ishin me origjinė shqiptare.
Numri i tyre tashmė ishte rritur. Ndėrsa njė pjesė
e tyre vinte nga radhėt e klasės feudale para pushtimit,
pjesa tjetėr, qė pėrbėnte shumicėn, vinte
nga radhėt e ushtarakėve tė shquar nė luftė
ose tė fėmijėve tė rritur nėpėr shkollat
e korpuset jeniēere. Kishte mbetur ndonjė sasi e vogėl
spahinjsh turq, tė cilėt mė vonė u larguan ose
u asimiluan, sikurse ndodhi me kolonėt turq tė sjellė
nė Koxhaxhik, Elbasan, Krujė etj.

Me organizimin e ri, osmanėt i copėzuan sė tepėrmi
trojet shqiptare, duke u dhėnė njėsive ushtarake
e administrative shqiptare njė shtrirje territoriale mė
tė vogėl nė krahasim me sanxhakėt e tjerė
tė Rumelisė. Disa prej tyre, pėrveē popullsisė
mbizotėruese shqiptare pėrfshinin edhe pakica malazeze,
serbe e maqedone.

Gjatė mbretėrimit tė Sulejman Ligjvėnėsit,
juriskonsultėt osmanė pėrpunuan, si pėr tė
gjithė sanxhakėt e tjerė tė perandorisė,
edhe pėr ata shqiptarė, nga njė kanuname tė
veēantė. Kanunameja mė e vjetėr nga ato qė
janė ruajtur e qė njihet deri mė sot, ėshtė
ajo e sanxhakut tė Shkodrės (1529). Kanuname tė veēanta
patėn edhe sanxhakėt e Vlorės, tė Elbasanit,
tė Prizrenit, tė Ohrit, tė Vuēiternės.
Burimin e tyre kanunametė e kishin gjithnjė te “Ligji
i Sheriatit” (ligji i shenjtė) dhe nė mėnyrė
tė veēantė te Kurani, qė ishte njė farė
kushtetute e pėrjetshme e perandorisė sė osmanėve.
Por nė hartimin e tyre janė marrė parasysh edhe kushtet
shoqėrore-ekonomike tė ēdo sanxhaku, si dhe traditat
dokesore tė trashėguara nga shekujt e kaluar. Kanunametė
e sanxhakėve shqiptarė ligjėruan gjendjen e pronėsisė
tokėsore, pozitėn e spahinjve ndaj shtetit e rajave, detyrimet
fiskale dhe detyrimet e tjera tė popullsisė shqiptare.
Kanunametė pėrmbanin gjithashtu dispozita tė ndryshme
mbi rregullimin ushtarako-politik tė sanxhakėve, mbi ēmimet
e prodhimeve bujqėsore, mbi regjimin doganor etj.

Nė fillim kėto kanuname kishin mjaft mungesa, por kohė
pas kohe ato u plotėsuan me dekrete (fermane) dhe me vendime
(fetva), sidomos me fetvatė e kryetarit tė fesė islame,
Ebusudit, i cili ishte figura kryesore nė pėrpilimin e
kanunameve. Mė vonė u hartuan kanumame tė reja mė
tė plota. Kanunameja e dytė e Shkodrės u pėrpilua
afėrsisht gjysmė shekulli mė vonė nga e para.

Pėrveē kanunameve tė sanxhakėve dhe tė
shtesave tė mėvonshme, kadilerėt kishin pėr
udhėheqje nė punėt e tyre edhe kanunamenė qendrore
tė njohur me emrin “Kanunameja e sulltan Sulejmanit”,
qė u kodifikua pas mesit tė shek. XVI. Kjo pėrmblidhte
dispozitat themeltare tė regjimit feudalo-ushtarak dhe tė
marrėdhėnieve shoqėrore-ekonomike tė krejt Perandorisė
Osmane.

Kanunametė e sanxhakėve shqiptarė kishin tė
pėrbashkėta normat kryesore tė regjimit feudal-ushtarak.
Nė mjaft raste, ato kishin ndryshime nga njėra-tjetra
dhe pasqyronin shkallėn jo tė barabartė tė zhvillimit
ekonomik e shoqėror tė popullsisė qė jetonte
nė secilin sanxhak.

Nė vitin 1506 u bė njė regjistrim i pėrgjithshėm
i tė gjitha tokave shqiptare. Ato u pėrfshinė nė
dy zona tė mėdha. Nė njėrėn zonė bėnin
pjesė tokat, ku ishte zbatuar sistemi i timarit. Kjo quhej
ndryshe zona e sė dhjetės (yshyrit), kurse zona tjetėr
pėrfshinte krahinat malore tė vetqeverisura, ku nuk u
zbatua sistemi i timarit. Ato i jepnin pushtetit qendror njė
taksė (haraē) fikse, prandaj quheshin zona e haraēit.

Zona e timarit ishte e shtrirė nė pjesėn mė
tė madhe tė tokave shqiptare. Si nė gjithė Gadishullin
Ballkanik, dhe nė shumicėn e viseve tė tjera tė
Perandorisė Osmane, gjithė toka ishte shpallur “tokė
shtetėrore” (erazi mirie). Megjithatė, pronėsia
mbi tokėn, qė i pėrkiste shtetit osman edhe nė
Shqipėri, pati tri forma tė ndryshme: tokat shtetėrore
qė zinin sipėrfaqen mė tė madhe tė vendit
dhe pėrbėnin bazėn e sistemit tė timareve, tokat
nė zotėrim privat (erazi mylk) qė zotėroheshin
nga pjesėtarė tė aristokracisė feudale dhe tokat
vakėf (erazi vakf), qė ishin pronė e institucioneve
fetare myslimane.

Pjesa mė e madhe dhe mė e rėndėsishme e tokave
shqiptare i pėrkiste formės sė tokave shtetėrore.
Kėto pėrbėnin fondin e tokave tė pėrfshira
nė sistemin e timarit, nė disa kategori: nė radhė
tė parė, bėnin pjesė tokat e punueshme, arat,
livadhet nė zotėrim tė fshatarėve. Tipar dallues
i kėtyre tokave (rajatike) ishte fakti se fshatarėt qė
i zotėronin ato, ishin tė detyruar t’i shlyenin
njė varg detyrimesh, si spahiut dhe shtetit. Legjislacioni
nuk lejonte ndryshimin e statusit tė tyre dhe ruante dallimin
fetar midis bashtinės dhe ēifligut. Nė rast se
njė mysliman merrte njė bashtinė, i shlyente detyrimet
si i krishterė.

Pėrveē tokave rajatike kishte edhe disa toka jorajatike:
truallishtet (mezra) ishin toka djerr tė fshatrave, dikur tė
banuara, por qė ishin braktisur nga popullsia. Ato mund tė
punoheshin e tė mbilleshin nga fshatrat fqinje. Prej tyre merrej
vetėm e dhjeta e prodhimeve bujqėsore. Spahiu kishte tė
drejtė t’i jepte me tapi dhe taksėn e tapisė
e merrte shteti. Punimi i tyre mund tė bėhej edhe nga
fshatarė tė ardhur. Sipas regjistrit tė vitit 1520,
fshati Levan i Vogėl nė regjistrimin e vjetėr figuronte
truallishte, por fshatarėt qė erdhėn nga viset pėrreth,
u vendosėn aty me banim dhe e punonin tokėn, duke i shlyer
tė dhjetėn tė zotit tė tokės. Krahas truallishteve
ishin tokat e pėrbashkėta (mysha), toka tė papunuara,
tė ndodhura midis fshatrave me kufij tė papėrcaktuar
dhe nė pėrdorim tė pėrbashkėt tė tyre.
Punimi dhe mbjellja e tyre kushtėzohej me pagimin e sė
dhjetės. Njė kategori tjetėr tokash jorajatike ishin
tokat e hapura rishtas (zemin e tarlla), prej vendeve djerr, pyjesh,
vendesh malore, tė cilat me kalimin e kohės nga njė
regjistrim nė tjetrin, punoheshin e mbilleshin. Spahiu kishte
tė drejtė t’i jepte me tapi qė tė punoheshin.
Tė njėjtin status kishte toka djerr brenda timareve tė
lėna si kullota dimėrore dhe verore. Spahiu kishte tė
drejtė tė vilte taksėn pėr dimėrimin dhe
verimin e bagėtive nga fshatarėt e jashtėm qė
sillnin bagėtitė pėr kullotje, por jo nga fshatarėt
e fshatit ku ndodhej kullota. Nė periferi tė qyteteve
tokat nuk ishin private, por as toka rajatike. Pėrreth qyteteve
kishte mjaft ēifligje tė ngarkuara vetėm me tė
dhjetėn dhe taksėn e kashtės. Njė kategori mė
vete pėrbėnin tokat e dhėna nė zotėrimin
e personave tė ngarkuar me shėrbime ushtarake nė
luftė, nė prapavijė ose me shėrbime administrative.
Kėto u jepeshin si bashtina ose ēifligje vojnukėve,
stallierėve, rritėsve tė shpesėve tė gjuetisė
(doganxhinj), ruajtėsve tė grykave tė rrugėve
(derbendxhinj), pjesėtarėve tė korpusit ushtarak
tė kalorėsve (myselem) dhe tė kėmbėsorėve.
Tokat ushtarake trashėgoheshin dhe ishin falur nga e dhjeta,
xhizja, taksat e jashtėzakonshme shtetėrore dhe nga ēdo
detyrim tjetėr kundrejt shėrbimit ushtarak. Me kalimin
e kohės kjo kategori sa vinte e zvogėlohej. Kėshtu
mė 1506 nė sanxhakun e Vlorės kishte 229 shtėpi
vojnukėsh qė ishin kthyer nė raja. Mė 1593 numri
i vojnukėve nė kėtė sanxhak numėrohej me
gishta. Nė kategorinė e tokave shtetėrore bėnin
pjesė edhe tokat nė zotėrim personal tė spahinjve
(hasa-ēiflig).

Toka shtetėrore u nda nė zotėrime tė veēanta,
tė cilat nė varėsi nga shuma e tė ardhurave
qė jepnin, u quajtėn has, ziamet dhe timar. Tė ardhurat
vjetore maksimale tė hasit qė u jepeshin pjesėtarėve
tė aristokracisė feudale (sulltanit, vezirėve, bejlerbejve,
sanxhakbejve), i kapėrcenin tė 100 000 akēet, tė
ziametit deri nė 99 999 akēe, kurse tė ardhurat
e timarit, qė u jepeshin zakonisht feudalėve tė vegjėl
nuk i kapėrcenin tė 19 999 akēet.

Numri i zotėrimeve nė tokat shqiptare u rrit krahas me
zgjerimin dhe me forcimin e pushtetit osman nė krahinat e mbetura
ende jashtė administratės sė tij. Sipas regjistrimit
tė vitit 1431, nė Sanxhakun Shqiptar kishte 471 timare,
kurse me regjistrimin e kryer nė vitin 1533, vetėm nė
sanxhakėt e Shkodrės, tė Vlorės, tė Ohrit,
tė Elbasanit, tė Vuēiternės dhe tė Prizrenit
numri i timareve arriti nė 2 070.

Nė Shqipėri haset nė zotėrim tė sulltanit
u formuan pas pėrfundimit tė pushtimit tė saj dhe
me pėrforcimin e pushtetit osman nė vend. Sipas dėshmive
dokumentare ato ishin krijuar pėr herė tė parė
nė sanxhakun e Shkodrės, nė vitin 1485, pastaj nga
fillimet e shek. XVI u dukėn nė tė gjithė sanxhakėt
e tjerė. Tė ardhurat e tyre i kalonin thesarit shtetėror
dhe pėrdoreshin pėr tė mbuluar shpenzimet e administratės
qendrore tė shtetit. Nė pėrputhje me kushtet ekonomike
e politike tė secilės trevė, ato pėrfshinin
zakonisht tė ardhurat mė tė rėndėsishme
tė vendit qė vinin nga taksat e shitblerjes sė mallrave
nė tregjet kryesore, nga taksat doganore tė skelave tė
Vlorės, Durrėsit, Lezhės, Shkodrės, qė
ishin nyje kryesore tė tranzitit tregtar me botėn e jashtme,
nga monopoli i kripės nė kriporet e bregdetit, nga peshkimi
nė liqenet e Shkodrės, Ohrit, nė grykat e lumenjve
etj., nga minierat e Novobėrdės, Janievės, Trepēės,
Prizrenit, Vlorės dhe nga tė ardhurat e njė numri
qytetesh apo fshatrash. Vjelja e kėtyre tė ardhurave zakonisht
bėhej me anėn e sistemit tė sipėrmarrjeve vjetore
(mukata). Haset ishin mjaft tė mėdha dhe zinin njė
vend tė konsiderueshėm nė sasinė e tė ardhurave
(tė rentės) qė shkonin nė dobi tė klasės
feudale. P.sh. nė vitet 30 tė shek. XVI haset zinin 44,8%
tė kėtyre tė ardhurave dhe arrinin nė 10 649
730 akēe. Tė ardhurat e hasit tė sulltanit nė
Vlorė vinin nga peshkimi, doganat, monopoli i kripės,
nga taksa e dhenve nė sanxhakėt e Vlorės e tė
Elbasanit, dhe nga detyrimet spahiore tė 26 fshatrave. Nė
hasin perandorak nė Vuēitern tė ardhurat kryesore
vinin nga minierat e Novobėrdės e tė Janievės,
tė punishtes pėr prerjen e monedhės, nga taksat e
qytetarėve dhe nga detyrimet spahiore tė 290 fshatrave.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Hase tė rėndėsishme zotėronin edhe vezirė
e bejlerė, si Sinan Pasha nė sanxhakun e Vlorės dhe
Osman Pasha nė sanxhakun e Delvinės etj. Sanxhakbejlerėt,
si mbajtės tė pushtetit ushtarak e civil nė krahinat
e pėrfshira nė njėsitė administrative qė
qeverisnin, zotėronin 8-9 hase tė rėndėsishme
qysh nė shek. XV. P.sh., hasi i sanxhakbeut tė Shkodrės
mė 1485 arrinte nė 389 912 akēe. Ai pėrfshinte
tė ardhurat e qyteteve tė Shkodrės, tė Drishtit,
tė Pejės si dhe 161 fshatra kryesisht nė Malėsinė
e Madhe. Nė shek. XVI, haset e sanxhakbejlerėve lėviznin
nga 200 000 deri nė 550 000 akēe secili. Tė ardhurat
e haseve tė funksionarėve tė lartė arrinin nė
fund tė shek. XVI nė 2 593 998 akēe, d.m.th., nė
10,4% tė sasisė sė pėrgjithshme tė tė
ardhurave nga detyrimet spahiore. Mė i vogli ishte hasi i sanxhakut
tė Elbasanit (117 138 akēe) dhe mė i madhi ishte
ai i Ohrit (383 450 akēe). Vendin kryesor nė tė
ardhurat e kėtyre haseve e zinin tė ardhurat nga detyrimet
spahiore, tė vjela nga 260 fshatra.

Pjesa mė e madhe e tokave dhe e popullsisė ishte dhėnė
nė ziamete dhe timare. Nė fillim tė shek. XV kishte
30 timare e 837 ziamete me 3 352 000 akēe, kurse nė
fund tė shek. XVI 212 ziamete dhe 2 043 timare me 15 500 000
akēe. Sasia mė e madhe e timareve dhe e ziameteve gjendej
nė sanxhakėt e Vlorės, tė Ohrit, tė Vuēiternės,
nė viset e Rrafshit tė Dukagjinit etj. Ziametet dhe timaret
pėrfshinin pjesėn mė tė madhe tė tė
ardhurave (tė rentės) tė zotėrimeve spahiore,
32% tė shumės sė pėrgjithshme. Gjatė shek.
XVII-XVIII numri i timareve dhe i ziameteve erdhi duke u zvogėluar,
pėrkatėsisht nė 2 043 e 93.

U pakėsua mė shumė (gjatė shek. XVII-XVIII)
numri i ziameteve dhe mė pak ai i timareve. Kjo dukuri dėshmon
pėr copėtimin e ziameteve dhe rritjen e haseve. Edhe nė
kėta shekuj ruhej tradita e mėparshme, sipas sė cilės
shumicėn e timareve e pėrbėnin timaret e vogla me
tė ardhura deri nė 3 000 akēe. Kėshtu timaret
e vogla nė fillim tė shek. XVII nė sanxhakun e Shkodrės
zinin 55% tė numrit tė pėrgjithshėm, nė
sanxhakun e Vuēiternės 66% dhe nė atė tė
Elbasanit 64%. Vendin e dytė e zinin timaret me tė ardhura
5 000-6 000 akēe. Timaret dhe ziametet thuajse tėrėsisht
kishin tė bėnin me tokėn dhe fshatarin raja. Ato
lidheshin me prodhimin bujqėsor tė njė vendbanimi
tė caktuar. Ziametet pėrfshinin disa fshatra tė tėra,
kurse timaret fshatra tė plota ose pjesė fshatrash.

Timaret, ziametet dhe haset u jepeshin spahinjve kundrejt detyrimeve
tė caktuara ndaj pushtetit qendror. Timarliu ose zaimi e gėzonte
timarin apo ziametin me kusht qė me shpenzimet e veta, tė
shkonte nė luftė si kalorės i armatosur nėn
urdhrat e sanxhakbeut sa herė ta thėrriste sulltani. Timari,
tė ardhurat e tė cilit ishin deri nė 3 000 akēe
qė nevojiteshin pėr shpenzimet e jetesės sė
spahiut, quhej “kėllėē timar”, d.m.th.,
timar sa pėr njė shpatė. Nė rast se tė
ardhurat e kalonin kėtė shumė, atėherė
spahiu ishte i detyruar tė ēonte njė kalorės
tė armatosur (xhebeli) pėr ēdo 3 000 akēe
mė shumė, ndėrsa zotėruesit e ziameteve e tė
haseve ēonin njė kalorės pėr ēdo 5
000 akēe.

Kushtėzimi i dhėnies sė zotėrimit me shėrbimin
nė ushtri, i jepte sistemit tė timareve nė fazėn
e parė tė tij njė karakter tė theksuar ushtarak.
Kur sulltani, me anė tė njė urdhri (fermani), kėrkonte
grumbullimin e forcave ushtarake, atėherė tė gjithė
spahinjtė sė bashku me xhebelitė, tė armatosur
dhe tė pajisur pėr luftė me shpenzimet e tyre, paraqiteshin
pranė sanxhakbeut, i cili ishte i detyruar tė shkonte
me tė gjitha forcat ushtarake tė sanxhakut tė vet
pranė bejlerbeut tė Rumelisė e tė vihej nėn
urdhrat e tij. Nė qoftė se spahinjtė nuk i pėrgjigjeshin
thirrjes pėr luftė, ata zhvisheshin nga feudet, tė
cilat u jepeshin personave tė tjerė. Nė kohė
paqeje spahinjtė ishin tė detyruar tė mos largoheshin
nga vendet ku ndodhej zotėrimi i tyre. Kur ata tregoheshin
besnikė dhe kryenin mirė shėrbimin ushtarak, shpėrbleheshin
me zmadhimin e zotėrimit dhe gėzonin kėshtu tė
ardhura mė tė mėdha. Nė kėtė mėnyrė
pushteti qendror ruajti disiplinėn dhe gatishmėrinė
luftarake tė spahinjve dhe krijoi garancinė pėr forcimin
e zgjerimin e Perandorisė Osmane.

Zotėrimi i tokės, qė kishte pėr veēori
shėrbimin e detyrueshėm nė ushtri ose nė administratė,
ishte baza e gjithė sistemit tė timareve. Ky sistem pronėsie
me kusht i siguronte pushtetit qendror njė ushtri tė madhe
e tė interesuar pėr luftėra pushtuese, si dhe njė
aparat administrativ tė pėrshtatur me nevojat e sundimit.

Zotėrime u jepeshin edhe personave qė kryenin shėrbime
nė administratėn qendrore ose lokale. Kėshtu, p.sh.,
gjatė shek. XV nė tokat shqiptare u ishin dhėnė
timare kadilerėve, shkruesve etj. Nė kėtė shekull,
kur pozitat e pushtuesve nuk qenė konsoliduar plotėsisht,
u ishin dhėnė timare edhe disa peshkopėve tė
krishterė. Edhe mitropolitit tė Beratit dhe peshkopėve
tė Krujės, tė Kaninės e tė Ēartallozit
iu njohėn nė fillim nė sanxhakun shqiptar si timare
fshatrat qė zotėronin si metohe para pushtimit. Por, nė
shek. XVI, kjo praktikė u hoq. Tashmė nuk kishin mbetur
elementė tė krishterė vendas nė gjirin e timarlinjve
osmanė, ashtu siē kishte pasur nė periudhėn
e luftėrave tė shek. XV. Pėr tė ruajtur pozitat
e veta ekonomike dhe politike, ish-pjesėtarėt e parisė
sė vjetėr feudale vendase kishin pėrqafuar fenė
e pushtuesit, islamin.

Zotėrimi nuk ishte i pėrjetshėm. Biri i spahiut mund
tė trashėgonte zotėrimin, vetėm nėse ai
pėrmbushte po ato detyrime qė kishte i ati ndaj sulltanit.
Spahinjtė nuk gėzonin pronėsinė e plotė
mbi tokat e zotėrimit, mbasi as mund t’i shisnin dhe
as mund t’i dhuronin. Sipas juriskonsultėve osmanė
“toka mirie” nuk ishte as e timarliut, as e atij qė
punonte tokėn, d.m.th., e fshatarit raja. Pronari i vėrtetė
i kėtyre tokave ishte shteti osman. Rrjedhimisht spahiu konsiderohej
vetėm zotėrues i tokės (sahibi erz). Duke qenė
pronar toke i kufizuar, edhe pushteti i tij mbi fshatarin raja ishte
gjithashtu i kufizuar. Megjithėse nė legjislacionin osman
ai cilėsohej edhe zotėrues i rajave (sahibi reaya), ai
nuk gėzonte tė drejtėn ta gjykonte vetė fshatarin
raja dhe nuk mund ta dėbonte atė nga toka po qe se ky
pėrmbushte detyrimet qė kėrkonte ligji.

Ēdo familje fshatare banuese nė njė feud kishte
ngastrėn e tokės qė e punonte me pjesėtarėt
e vet. Ngastrat qė u ndodhėn nė duart e fshatarėve
tė krishterė, u quajtėn si dhe mė parė
bashtina, kurse ato qė ishin nė pėrdorim tė
fshatarėve myslimanė u quajtėn ēifligje (ēift-njė
palė, njė pendė, nė kuptimin e njė toke
qė mund tė punohej me njė pendė qe). Meqenėse
bashtinat dhe ēifligjet ishin tokė shtetėrore,
fshatari gėzonte mbi to vetėm tė drejtėn qė
ta punonte dhe ta shfrytėzonte kundrejt detyrimeve qė
duhej tė jepte. Fshatari gėzonte disa tė drejta tė
kufizuara, ai nuk mund tė dėbohej nga toka prej spahiut
po qe se e punonte dhe paguante detyrimet. Gjithashtu fshatari raja
mund t’ia shiste tė drejtėn e pėrdorimit tė
bashtinės pa e copėtuar atė, njė fshatari tjetėr,
por vetėm me lejen e spahiut, tė cilit me kėtė
rast, blerėsi duhej t’i paguante taksėn e tapisė
(resmi tapu). Kur fshatari nuk paguante rregullisht detyrimet e
caktuara ose kur e linte tokėn pa punuar mė tepėr
se tre vjet, spahiu kishte tė drejtė t’ia merrte
tokėn dhe t’ia jepte njė tjetri, duke i marrė
kėtij taksėn e tapisė.

Fshatari raja gėzonte tė drejtėn e njė trashėgimie
tė kufizuar mbi bashtinėn apo ēifligun e vet. Djali
ose djemtė e tij e trashėgonin tė drejtėn e
punimit tė tokės, por pa e pjesėtuar atė. Ata
nuk ishin tė detyruar tė nxirrnin tapi tė re dhe
tė paguanin taksėn e tapisė. Tė drejtėn
e trashėgimisė e gėzonin edhe tė afėrmit
e tjerė tė fshatarit raja (bijat, vėllezėrit,
motrat), kur ky nuk linte trashėgimtar mashkull, por nė
kėtė rast trashėgimia nuk ishte e lirė, meqenėse
kėta duhej tė nxirrnin tapi tė re dhe tė paguanin
taksėn e tapisė.

Pra, e drejta e pronėsisė sė tokės mirie ishte
e pjesėtuar midis shtetit, qė ruante pėr vete tė
drejtėn e disponimit, dhe spahiut, qė gėzonte tė
drejtėn e zotėrimit, kurse fshatari kishte tė drejtėn
dhe detyrėn e punimit e tė shfrytėzimit.

Kjo pronėsi solli si pasojė qė pushteti i spahiut
nė pronėn osmane tė mos kishte pavarėsi dhe
imunitet tė plotė financiar, administrativ dhe gjyqėsor.

Duke qenė vazhdimisht nėn kontrollin e organeve tė
pushtetit qendror, spahinjtė ishin kufizuar tė mblidhnin
vetėm tė ardhurat e zotėrimeve qė u pėrkisnin,
sepse pushteti qendror i vilte tė ardhurat e veta me anėn
e organeve tė veēanta tė tij.

Nė kategorinė e tokave shtetėrore bėnte pjesė
edhe hasa-ēifligu (ose hasa). Kjo ishte njė ngastėr
toke nė madhėsinė e njė bashtine qė brenda
zotėrimit tė vet e mbante nė zotėrim personal
spahiu. Kėto ngastra u jepeshin dhe u merreshin spahinjve sė
bashku me tė. Ato nuk shiteshin si pronat nė zotėrim
privat.

Si ekonomi personale tė spahinjve, hasa-ēifligjet ishin
tė ēliruara nga ēdo lloj detyrimi dhe taksa tė
zakonshme ose tė jashtėzakonshme shtetėrore.

Pėr punimin, mbjelljen etj., tė kėtyre ngastrave,
spahinjtė pėrdornin punėn angari tė fshatarėve
tė timareve tė tyre, dhėnien me qira ose me gjysmatari.
Nė shek. XV haset e ēifligjet e spahinjve ishin zakonisht
vreshta, kopshte, ullishte, pemė frutore, mullinj etj. Nė
shek. XVI numri i hasa-ēifligjeve vjen e zvogėlohet,
meqenėse spahiu ishte i lidhur me luftėrat dhe shteti
lejoi dhėnien e tyre me tapi. Mbas njė shekulli zotėrimet
personale nuk pėrmenden fare.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

3 Tokat Private prej 18.09.08 12:33

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Tokat private (mylk) dhe tė institucioneve fetare

Njė kategori tė dytė tė pronave tokėsore
nėn sundimin osman e pėrbėnin tokat nė pronėsi
private. Zakonisht fshatarėt kishin pranė banesave tė
tyre nga njė sipėrfaqe tė vogėl toke, mbi tė
cilėn gėzonin pronėsinė e plotė private
dhe qė nuk e kalonte njė dynym. Ato ishin kryesisht kopshte,
vreshta, ullishta etj. Prona private ishin edhe ndėrtesat (kasollet,
plevicat e shtėpitė) dhe mullinjtė. Kėto prona
mylk mund tė shiteshin dhe tė dhuroheshin nga pronarėt
e tyre pa kufizimet qė ekzistonin pėr tokat shtetėrore.
Vetėm nė rast se fshatari e humbiste tokėn e bashtinės
ose largohej nga timari pa lejen e spahiut, atėherė ky
kishte tė drejtė tė vinte dorė mbi pronat e
tij mylk.

Nė kategorinė e pronave private mbi tokėn, vendin
kryesor e zinin zotėrimet e dhėna pėrgjithmonė
dhe tė pakushtėzuara me detyrimin ushtarak. Nga fondi
i tokave shtetėrore, me anė tė njė akti tė
veēantė pronėsimi (mylkname), sulltanėt u
dhuronin komandantėve tė shquar tė ushtrisė
ose funksionarėve tė lartė tė administratės,
pėr merita tė veēanta ndaj shtetit osman, fshatra
ose krahina tė tėra nė formė mylku, tė
quajtura edhe mylqe tokėsore. Pronarėt e kėtyre zotėrimeve
gėzonin mbi to tė gjitha tė drejtat e njė prone
tė plotė. Ata mund t’i shisnin, t’ua linin
trashėgim pasardhėsve tė tyre, t’i dhuronin
ose t’i kthenin nė prona institucionesh fetare myslimane.

Pronarėve tė mylqeve tokėsore u ishte dhėnė
e drejta tė vilnin nga rajatė jo vetėm detyrimet
qė nxirrte zakonisht ēdo spahi, por edhe njė pjesė
tė atyre qė kalonin nė dobi tė arkės shtetėrore.
Veēse me gjithė kėto tė drejta, sulltani kishte
gjithmonė pushtet t’ua merrte kėto mylqe kur ta
shihte tė arsyeshme.

Mylket tokėsore u shfaqėn nė trojet shqiptare qysh
nga fundi i shek. XIV, kur sulltan Murati I i dhuroi njė mylk
tė madh njė komandanti tė shquar nė pushtimin
e Rumelisė, Evrenoz Beut. Nė kufijtė e kėtij
mylku pėrfshihej edhe krahina e Bilishtit. Ato u shtuan nė
fund tė shek. XV dhe gjatė shek. XVI. Kėshtu, p.sh.,
mė 1484 sulltan Bajaziti II i dhuroi si mylk ish-sanxhakbeut
tė Janinės dhe dhėndrrit tė sulltan Mirahor
Iljas beut, fshatrat Peshkopje (aty ku u shtri mė vonė
qyteti i Korēės), Panarit, Treskė, Leshnjė,
Boboshticė dhe Vithkuq tė krahinės sė Korēės.
Pronat mylk mė tė mėdha nė Shqipėri iu
dhanė nga sulltan Sulejman Ligjvėnėsi Mustafa Pashės
(1523), njėrit nga pinjollėt e myslimanizuar tė familjes
sė Dukagjinėve. Ato pėrfshinin 33 fshatrat e nahijeve
fqinje tė Zadrimės dhe tė Ragamit. Krahas mylqeve
tokėsore ndeshen edhe disa forma tė tjera tė pronėsisė
private. Njė nga kėto ishte mylku i dhėnė kundrejt
dėrgimit tė luftėtarėve (eshkinxhinj). Nė
rast se ato nuk kryenin detyrimin merrej prodhimi i njė viti.
Njė formė tjetėr ishte ēifligu mylk, i ngarkuar
me shėrbimin ushtarak. Tri ēifligje tė tilla ndeshen
nė fillim tė shek. XVII nė fshatrat Dushnik tė
Beratit, nė Zhezharė e nė Rizovė tė Shpatit.
Pronat mylk nė trojet shqiptare zinin njė sipėrfaqe
shumė tė vogėl tė tokės sė punueshme
nė krahasim me sipėrfaqen e tokės sė shpallur
shtetėrore dhe tė ndarė nė zotėrime ushtarake
e administrative si nė vendet e tjera tė perandorisė.
Nė shek. XVI thuajse u ndėrpre praktika e dhurimit tė
mylqeve tokėsore, kurse ato ekzistuese u shndėrruan nė
shumicėn e tyre nė vakėfe.

Nė truallin shqiptar gjendeshin edhe toka nė pronėsi
tė institucioneve fetare myslimane (vakėfe). Kėto
ishin prona tė kategorisė private, sepse pėrbėheshin
nga toka tė dhuruara prej sulltanėve nė formė
mylku dhe nga toka mylk tė dhuruara nga besimtarėt. Nė
vakėfe u kthyen siē u tha mė sipėr, edhe shumica
e mylqeve tokėsore qė gėzonin feudalėt e mėdhenj.

Tokat nė pronėsi tė institucioneve fetare myslimane
ishin tė paprekshme edhe nga vetė sulltani. Pėr kėtė
arsye, shumica e pronarėve tė mylqeve tokėsore nuk
ngurruan t’i kthenin pronat e tyre tė kėsaj kategorie
nė prona institucionesh fetare myslimane sipas rregullave tė
institucionit tė vakėfit, duke caktuar sipas vullnetit
tė tyre administratorin (myteveliun) dhe mėnyrėn
e ndarjes sė tė ardhurave tė kėsaj prone. Duke
pėrfituar nga kėto rregulla, pronarėt e kėtyre
mylqeve, pasi linin njė pjesė tė tė ardhurave
nė dobi tė ndonjė institucioni fetar, siguruan pėr
vete dhe pėr trashėgimtarėt e tyre brez pas brezi
pjesėn tjetėr tė tė ardhurave, si dhe tė
drejtėn e administrimit tė pronave tė veta. Nė
kėtė mėnyrė, ata iu shmangėn rrezikut tė
konfiskimit nga ana e sulltanit.

Tokat e vakėfuara nuk mund tė shiteshin, tė dhuroheshin
ose tė ktheheshin nė prona individuale. Tokat e para vakėfe
nė Shqipėri ndeshen nga fillimi i shek. XVI. Mė 1505
Mirahor Iljas beu tokat e tij nė fshatrat Peshkopje, Vithkuq,
Leshnjė, Boboshticė etj., tė kazasė sė
Korēės, i ktheu nė toka vakėf. Nė kohėn
e sundimit tė sulltan Sulejman Ligjvėnėsit u kthyen
nė vakėf edhe mylqet tokėsore tė Zadrimės
dhe tė Ragamit. Procesi i vakėfimit vazhdoi edhe nė
shekujt e mėvonshėm.

Mė 1641 Arkitekt (mimar) Kasemi ktheu nė vakėf ēifligje,
kullota dimėrore, banja, ēezma, mullinj nė sanxhakėt
e Vlorės e tė Elbasanit, pėrveē objekteve
nė krahina tė tjera tė perandorisė. Sheqere
Pare, njė nga gratė e oborrit perandorak, i ktheu nė
vakėf fshatrat Voskopojė e Podgorie tė krahinės
sė Korēės, qė i ishin dhuruar si pronė
private (1647). Po nė kėtė kohė vakėfit
tė Arkitekt Kasemit iu shtuan tri ēifligjet mylk nė
fshatrat Dushnik tė Beratit dhe nė Zhezharė e Rizovė
tė kazasė sė Shpatit.

Sipas kodeve osmane vakėfet pėrbėheshin vetėm
prej pronash private, por nė shek. XVII-XVIII janė vakėfuar
edhe toka shtetėrore. Nė vitin 1678, Aishja, banore e
fshatit Syzezė tė Mallakastrės, la vakėf njė
pjesė tė pasurisė sė saj tė pėrbėrė
prej njė shtėpie pėrdhese, njė kopshti, njė
vreshte, njė hambari dhe njė are nė madhėsinė
qė punohej me njė pendė qe, 15 kokė bagėti
dhe gjysma e njė kullote. Kėto vakėfe vetėm
formėn kishin tė pėrbashkėt me vakėfet
e ngritura nė bazė tė sheriatit, prandaj Koēi
Beu, nga Mborja e Korēės, i quan vakėfe tė
paligjshme.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Marrėdhėniet shoqėrore

Ashtu si nė krejt perandorinė, edhe nė Shqipėri
shoqėria u nda nė klasėn ushtarake dhe nė rajatė.
Tek ushtarakėt pėrfshiheshin tė gjithė ata qė
ishin nė shėrbim tė drejtpėrdrejtė tė
sulltanit dhe qė nuk merreshin me prodhimin. Sipas funksionit,
ushtarakėt ndaheshin nė njerėz tė shpatės
dhe tė penės. Nė njerėzit e penės pėrfshiheshin
ulematė, kadilerėt, nėpunėsit e financės.
Nė tė shpatės hynin nė radhė tė parė
zotėruesit e timareve, tė ziameteve dhe haseve tė
lidhur me shėrbimin ushtarak, zotėruesit e feudeve tė
lidhur me shėrbime nė administratėn shtetėrore,
pronarėt e mylqeve tokėsore. Pėr tė gjithė
kėta i pėrbashkėt ishte fakti se, si zotėrues
tė tokės, ata gėzonin tė drejtėn tė
merrnin prej fshatarėsisė njė pjesė tė
tė ardhurave.

Nė shek. XVI-XVII shtresa drejtuese nė rajonet e ish-principatave
shqiptare, duke pėrjashtuar ndonjė sanxhakbej, myfti apo
kadi tė dėrguar nga vise tė tjera, ishte me prejardhje
vendase. Pėr mė tepėr, njė pjesė e saj
vinte nga radhėt e fisnikėrisė shqiptare tė
parapushtimit, por tashmė, pavarėsisht nga kjo prejardhje,
ajo ishte pjesė e pandarė e tėrėsisė sė
klasės feudale osmane. Rol tė rėndėsishėm
pėr kėtė ndryshim luajti edhe ndikimi i fesė
e i kulturės turko-islame. Fakti se nė fillim tė
shek. XVI spahinjtė e krishterė ishin shumė tė
rrallė, dhe se, pak mė vonė, ata u islamizuan qė
tė gjithė, tregon se integrimi i feudalėve me prejardhje
shqiptare nė gjirin e klasės osmane u bė i plotė
qysh nė kėtė shekull. Nė trevat verilindore
shqiptare tė Rrafshit tė Dukagjinit dhe tė Kosovės
struktura etnike e feudalėve pėsoi ndryshime tė thella.
Si rrjedhim i pushtimit tė kėtyre trevave nė shek.
XV, i vendosjes dhe i pėrforcimit tė administratės
shtetėrore osmane si dhe i shpronėsimit tė ish-shtresės
sunduese nė to, u shkatėrrua pėrfundimisht ish-aparati
shtetėror, kurse vetė fisnikėria e mėparshme,
njė pjesė e sė cilės u asgjėsua edhe fizikisht
nė konfliktet luftarake, u zhduk si forcė e pavarur ekonomike
dhe politike. Tė 259 feudet qė u krijuan nė ato rajone
nė vitin 1455, iu dhanė nė zotėrim pjesėtarėve
tė klasės sė re sunduese osmane. Nė kėtė
forcė tė re sunduese u integrua njė numėr i
kufizuar feudalėsh tė vegjėl tė krishterė.
Nė fillimet e pushtimit shtresa e re sunduese pėrbėhej
nė shumicėn e vet nga spahinj myslimanė, kryesisht
turq pėr nga kombėsia, dhe nga feudalė tė islamizuar
prej trevave tė tjera ballkanike. Elementi shqiptar nė
gjirin e saj, qė ishte i pakėt nė fillim, u shtua
nė periudhėn kalimtare nga shek. XV nė shek. XVI
pėr tė zėnė pak nga pak vendin kryesor. Ky fenomen
u arrit nga elementė shqiptarė, qė ishin vendas dhe
jo nga elementė etnikė serbė, sepse feudalėt
serbė ishin tė ardhur dhe ndodheshin nė njė
truall etnik tė huaj. Pra, mbushja e klasės feudale osmane
me mė shumė elementė tė dalė nga gjiri
i popullsisė vendase shqiptare u krye nė trojet verilindore
shqiptare, pikėrisht ashtu siē u krye edhe nė rajonet
e ish-principatave shqiptare. Edhe pushtuesit osmanė ishin
tė interesuar pėr njė mbushje tė tillė
nga elementė vendas, sepse kėshtu siguronin njė mbėshtetje
shoqėrore vendase.

Nė gjirin e shtresės sė re sunduese, ashtu si kudo
nė perandori, e sidomos nė pjesėn evropiane tė
saj, pėr shkak tė vetė sistemit feudal-ushtarak osman,
u krye njė diferencim i theksuar. Ky diferencim vihet re qysh
nė regjistrimin e vitit 1485 nė sanxhakun e Shkodrės.
Sipas kėtij regjistrimi, masa e spahinjve tė vegjėl
pėrfitonte vetėm 1/4 e sasisė sė pėrgjithshme
tė detyrimeve tė sanxhakut, kurse 3/4 e saj i ndanin sanxhakbeu
dhe njė zaim. Nė kėtė fazė tė parė
tė pushtimit osmanėt u mbėshtetėn mė tepėr
tek aristokracia feudale dhe te forca ushtarake qė nxirrte
ajo, sesa te spahinjtė timarlinj ende tė pafuqishėm
dhe tė paktė nė numėr.

Nė Shqipėri ekzistonte edhe njė shtresė ushtarakėsh
qė, nė vend tė rrogave, gėzonin tė ardhura
deri nė 1 400 akēe nga timare tė vogla tė
quajtura “timar gjedik” tė lėshuara nė
emėr tė kėshtjellave, tė ardhurat e tė
cilave u ndaheshin pjesėmarrėsve tė garnizoneve tė
tyre. Kėta ushtarakė shėrbenin sidomos nė objekte
tė fortifikuara malore.

Nė grupin e dytė hynin ata qė merreshin me prodhimin
dhe qė shlyenin njė varg taksash. Ata njiheshin me emrin
e pėrgjithshėm raja. Me kėtė emėr dallohej
fshatarėsia e vendosur nė sistemin e timarit. Ajo kishte
detyrime kundrejt spahiut dhe shtetit. Frytet e prodhimit tė
saj ndaheshin midis tyre. Njė kategori tjetėr ishte fshatarėsia
e varur drejtpėrdrejt nga pushteti qendror, si jyrykėt
dhe vojnukėt, zotėrues tė bashtinave tė lira.
Njė kategori e tretė ishte fshatarėsia me origjinė
skllavi (gulame e ortakēinj) qė varej nga feudali. Pushteti
qendror nuk kishte kompetenca mbi ta. Ligji nuk i konsideronte ata
juridikisht tė lirė. Zakonisht ata punonin hasa-ēifligun
e spahiut, si dhe tokėn qė u jepte spahiu sė bashku
me farėn, dhe prodhimin e ndanin pėrgjysmė (ortakēinj).
Sė fundi, nė sistemin e timarit ishte njė kategori
fshatare e ngarkuar me disa detyra speciale nga pushteti qendror.
Ndaj feudalit shlyente tė gjitha detyrimet si gjithė fshatarėsia
e vendosur nėn timar, kurse shteti e kishte ēliruar
nga disa taksa. Midis kėtyre kategorive tė rajasė
kishte dallime rigoroze nga legjislacioni osman. Biri i rajasė
ishte raja. Ortakēinjtė nuk mund tė martoheshin
me gra rajash, sepse fėmija konsiderohej raja.

Kufijtė midis kėtyre dy grupeve (ushtarakė dhe raja)
ishin tė pėrcaktuar qartė. Spahinjtė qė
nuk kryenin shėrbimin ushtarak, humbisnin zotėrimin dhe
kalonin nė grupin e dytė, kurse kalimi nga grupi i dytė
nė tė parin bėhej shumė rrallė dhe me dekret
tė sulltanit.

Marrėdhėniet midis spahinjve dhe fshatarėve raja
shqiptarė u pėrcaktuan jo vetėm nga ligjet e shtetit
osman, por edhe nga traditat qė ekzistonin kėtu mė
parė. Nė shek. XV, kur institucionet feudale osmane ishin
nė formim e sipėr, pushtuesit nuk ishin nė gjendje
tė ndryshonin njėherėsh format e pronėsisė
dhe marrėdhėniet ekonomiko-shoqėrore qė ishin
konsakruar pėr shekuj me radhė. Kjo i detyroi ata qė
t’i merrnin parasysh dhe madje tė pėrvetėsonin
tė gjitha ato forma e institucione qė pėrputheshin
me interesat e tyre. Njė institucion i tillė ishte pronia,
e cila kishte ngjashmėri nė disa drejtime me institucionin
e timareve qė osmanėt kėrkonin tė zbatonin pas
pushtimit. Gjatė shekullit tė parė tė pushtimit,
ata ruajtėn nė disa zona masėn dhe format e mėparshme
tė shlyerjes sė rentės feudale, me qėllim qė
tė mos acarohej mė tej qėndresa e fshatarėsisė.
Nė njė pjesė tė krahinės sė Shkodrės
fshatarėsia fushore vazhdoi tė shlyente detyrimet nė
bazė tė sistemit proniar tė dukatit e modit, kurse
fshatarėsisė malore tė Mbishkodrės dhe tė
Dukagjinit iu njoh e drejta e shlyerjes sė rentės feudale,
njė dukat pėr ēdo vatėr, siē ishte
para pushtimit. Qė nga fillimi i shek. XVI fshatarėsia
raja filloi tė lidhej me tokėn. Sipas kanunameve tė
sulltan Selimit I dhe tė Sulejman Ligjvėnėsit, spahiu
gėzonte tė drejtėn t’i kthente tė ikurit
nė vendbanimet e tyre brenda njė periudhe 10-vjeēare,
kur ishin vendosur nė qytete, dhe brenda njė periudhe
15-vjeēare, kur ishin vendosur nė fshatra. Detyrimi
i fshatarit pėr tė mos braktisur tokėn e spahiun
e vet dhe e drejta e kėtij tė fundit pėr tė
ndaluar largimet e fshatarėve ishin kufizime tė rėndėsishme
pėr rajanė. Nė kėtė periudhė tapia
pėr fshatarin raja ishte njė akt ligjor, qė i shėrbente
mbajtėsit si dėshmi pėr tė provuar tė drejtėn
e zotėrimit pėr njė tokė tė caktuar, duke
marrė mbi vete tė gjitha detyrimet mbi tė. Ndėrsa
pėr spahiun tapia shprehte tė drejtat e tij mbi tokėn
e dhėnė nė zotėrim dhe rrjedhimisht tė
drejtėn pėr tė vjelė detyrimet si zot i tokės.
Tapia shėrbente jo vetėm si dokument zotėrimi, por
edhe si dėshmi qė shprehte varėsinė e fshatarit
raja ndaj spahiut e tokės. Ajo pėrcaktonte lidhjen e fshatarit
me tokėn dhe detyrimet ndaj spahiut. Detyrimi pėr tė
punuar dhe mbjellė tokėn nėnkuptonte nė vetvete
njė detyrim tė fshatarit pėr tė mos u larguar
prej saj, pėr tė qenė i lidhur me tė. Ai nuk
mund ta linte tokėn mbi tre vjet pa punuar. Kjo e lidhte atė
mė shumė me tokėn. Njė masė me rėndėsi
qė e detyronte fshatarin shqiptar tė punonte tokėn
dhe tė mos largohej prej saj ishte taksa e pendėprishjes
(ēift-i bozan resmi). Kur fshatari braktiste tokėn dhe
merrej me njė veprimtari tjetėr, ishte i detyruar tė
paguante barazvlerėn e sė dhjetės dhe tė taksės
sė ēiftit nė fillim 72 akēe pėr ēdo
mysliman dhe 87 akēe pėr ēdo tė krishterė.
Gjatė gjysmės sė dytė tė shek. XVI madhėsia
e saj u ngrit nė 330 akēe pėr njė ēiflig
tė plotė dhe 150 akēe pėr gjysmė ēifligu.
Ajo mund tė kėrkohej pėr sa vjet qė toka mbetej
pa punuar. Shuma nuk ishte e vogėl, prandaj fshatari do tė
mendohej mirė para se tė largohej nga toka. Sipas disa
fermaneve tė viteve 1635-1636, rajatė duhet tė ktheheshin
nė vendbanimet e pėrhershme nė rast se nuk kishin
mbushur 40 vjet, kurse mė vonė nuk u mor parasysh as kjo
kohė dhe fshatarėt mund tė ktheheshin edhe pas kalimit
tė kėsaj kohe. Kėshtu fshatari shqiptar u lidh pėrfundimisht
me tokėn. Varėsia e fshatarit ishte e dyfishtė: nga
toka dhe nga spahiu. Varėsia kishte forma tė reja. Ajo
shprehej nė detyrimin pėr tė punuar tokėn, pėr
tė mos e braktisur atė, pėr tė mos lejuar largimin
e fshatarit, nė detyrimin e shlyer kur toka lihej pa punuar
dhe nė taksat ndaj spahiut dhe shtetit. Megjithatė varėsia
nuk arriti nė atė shkallė qė kishte arritur
gjatė mesjetės nė Evropė.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Detyrimet e fshatarėsisė shqiptare
Fshatarėsia shqiptare, e pėrfshirė nė sistemin
e timareve, kishte njė varg detyrimesh qė kalonin nė
dobi tė spahiut dhe tė shtetit osman.
Detyrimet nė dobi tė spahinjve pėrfshinin pjesėn
mė tė rėndėsishme tė detyrimeve tė
fshatarit raja. Nė kėto detyrime pėrfshihej e dhjeta
(yshyri) mbi prodhimet bujqėsore tė bashtinės ose
tė ēifligut tė fshatarit raja. Ky detyrim vilej
nė natyrė nė masėn njė pjesė nė
dhjetė mbi grurin, elbin, thekrėn, bathėt, thjerrėzat,
lirin, urovin, perimet, rrushin, vajin e ullirit, mjaltin, mėshikėzat
e mėndafshit etj.
Pėrveē sė dhjetės spahiu i merrte fshatarit
nė natyrė edhe salarijen, qė ishte detyrimi mbi kashtėn
e grurit, tė elbit dhe tė thekrės. Kur salarija vilej
bashkė me tė dhjetėn, spahiu merrte njė nė
tetė pjesė tė prodhimeve bujqėsore.
Fshatari paguante njė numėr tė madh detyrimesh qė
lidheshin kryesisht me personin e spahiut, si zotėrues i rajasė.
Mė tė rėndėsishmet e kėtyre detyrimeve
ishin taksat e rajallėkut: ispenxha pėr tė krishterėt
dhe taksa e ēiftit dhe e ēifligut pėr myslimanėt.

Ispenxha vilej nga tė krishterėt e martuar ose jo, qė
kishin arritur moshėn e pjekurisė, pavarėsisht nėse
ishin apo nuk ishin pajisur me tokė. Nė shek. XV-XVI,
ispenxha vilej nė masėn 25 akēe, kurse nė
shek. XVIII u ngrit nė 35 akēe.

Fshatarėt raja tė besimit mysliman, tė cilėt
shfrytėzonin njė sasi toke qė punohej me njė
pendė qe, paguanin taksėn e ēifligut nė masėn
22 akēe. Djali mysliman me t’u martuar ishte i detyruar
tė jepte taksėn e benakut. Ata qė kishin nė
pėrdorim deri nė gjysmė pendė tokė, paguanin
12 akēe, kurse ata qė s’kishin tokė 6-9 akēe.
Djemtė myslimanė, qė kishin arritur moshėn 20
vjeē, por ishin tė pamartuar, paguanin taksėn e
beqarit (myxhered) nė madhėsinė 6 akēe. Madhėsia
e taksės sė pendės mbeti e pandryshuar. Edhe qytetarėt
myslimanė qė kishin tokė e paguanin kėtė
taksė. Meqenėse ispenxha dhe taksa e ēiftit lidheshin
me personin e feudalit, nė rast se njė fshatar raja lejohej
nga spahiu i vet tė punonte tokė nė timarin e njė
spahiu tjetėr, kėtij i paguante tė dhjetėn dhe
salarijen, kurse spahiut tė vet i paguante taksėn e rajallėkut.

Nė tė holla fshatarėt raja u paguanin spahinjve edhe
njė varg tė gjatė detyrimesh tė tjera. Nė
rast se nė tokėn e spahiut kishte ndonjė mulli, ai
merrte tatimin e mullirin. Mė 1701 madhėsia e tij ishte
30 akēe nga mulliri qė punonte gjithė vitin dhe
15 akēe nga ai qė punonte gjysmėn e vitit.

Fshatarėsia shqiptare ishte e detyruar tė paguante njė
sasi tė caktuar tė hollash pėr ēdo mall tė
shitur e tė blerė si taksė pazari (baxh-i pazar),
taksat e peshimit dhe tė matjes, taksat e doganės pėr
mallrat e sjella nga jashtė ose tė nxjerra jashtė
vendit.

Pėrveē kėtyre ajo shlyente njė varg taksash
qė lidheshin me imunitetin financiar-administrativ tė
zotėrimit osman. Ato pėrmblidheshin me emėrtimin
badihava e nijabet. Taksat mė kryesore ishin ajo e martesės,
gjoba pėr faje e delikte, taksa e tapisė, e sendeve qė
lėnė skllevėrit e arratisur, e dhjeta e kullotės,
e bejtylmalit etj. Sipas kanunameve tė reja, nė qoftė
se nusja ishte bijė myslimani, madhėsia e taksės
sė martesės qė dhėndrri duhej t’i jepte
spahiut ishte 60 akēe, nė rast se nusja ishte vejushė
dhėndrri duhej t’i jepte po spahiut 30 akēe. Kur
nusja ishte bijė jomyslimani, dhėndrri jepte gjysmėn
e saj. Gjobat ishin nė varėsi tė fajit tė bėrė,
pėr shkelje tė normave tė sė drejtės dokesore,
si pėr rrahje, plagosje, vrasje, vjedhje, pėrdhunim, dehje
me verė etj. Gjobat jepeshin nė pėrputhje me gjendjen
ekonomike tė fajtorit. Nė dobi tė spahiut shkonin
edhe konfiskimet (java, kaēgun, kull ve xharije myzhdegani)
qė lidheshin me shitjen e kafshėve tė humbura, me
lajmin pėr gjetjen e skllavit ose tė skllaves sė
arratisur, me ndarjen e pasurive tė atyre qė nuk linin
trashėgimtar ose kur trashėgimtarėt nuk ndodheshin
aty.

Nė rast se rajaja vinte e dimėronte nė njė zotėrim
tjetėr, pa u marrė me bujqėsi, paguante taksėn
e dimėrimit nė madhėsinė 6 akēe nė
vit. Taksa e tapisė ishte njė shumė qė paguhej
paraprakisht nė disa raste: gjatė shitblerjes sė
tė drejtės sė zotėrimit tė fshatarit, kur
vdiste njė fshatar e nuk linte trashėgimtar. Blerėsi
i paguante tė zotit tė tokės kėtė taksė
dhe i premtonte atij se do ta mbillte ēdo vit dhe do t’i
shlyente tė gjitha detyrimet qė i takonin. Kėshtu,
mė 1766 vdiq Haxhi Aliu pa lėnė trashėgimtar.
Qeveritari i sanxhakut tė Elbasanit, Sulejman Pasha, dhe i
vėllai i morėn me tapi tokat me kusht qė t’i
mbjellin pėr vit dhe t’i dorėzojnė tė
dhjetat ligjore tė zotit tė tokės. Kėtė
taksė e merrte spahiu edhe prej tokave tė hapura rishtazi.
Madhėsia e taksės sė tapisė caktohej nga personat
e paanshėm ose me prodhimin njėvjeēar tė asaj
toke. Fshatari paguante taksėn e tapisė pėr vendin
e shtėpisė (dam tapusu) nė madhėsinė 50
akēe pėr tokė tė mirė. Pėr dimėrimin
ose verimin e bagėtive nė njė zotėrim tjetėr,
zotėruesit e kopeve i jepnin spahiut si taksė njė
dele pėr ēdo 300 dhen. Nė rast se nė territorin
e zotėrimit ndodhte ndonjė vrasje dhe nuk gjendej vrasėsi,
popullsia ishte e detyruar tė shlyente gjobėn “njė
e dhjetė e gjakut”.

Sipas legjislacionit osman, fshatari raja duhej tė kryente
7 ditė nė vit punė angari pėr ndėrtimin
e hambarit, pėr transportimin e prodhimeve deri nė tregun
mė tė afėrt ose deri te hambari etj. Nė realitet
angaritė ishin shumė tė mėdha. Ato dalin qartė
nė njė relacion tė Frang Bardhit nė vitin 1641.
Midis tė tjerave atje thuhej se angaritė pėrdoren
“kurdoherė qė turqit kanė nevojė pėr
punėtorė qė tė korrin tė vjelat, tė
lėrojnė tokėn, tė mbjellin, tė ndėrtojnė
shtėpi e kulla, tė mbartin drurė nė ēdo
kohė edhe po tė bjerė dėborė dhe pa u paguar
asgjė ...”.

Me rastin e vjeljes sė prodhimeve ose tė festave fetare,
fshatarėsia u jepte spahinjve dhurata tė ndryshme, si
pula, fruta etj.

Fshatarėsia raja i shlyente detyrimet nė angari, nė
natyrė e nė tė holla. Angaritė ligjėrisht
ishin tė pakta. Pėrpjesėtimi midis formės nė
natyrė e asaj nė tė holla nuk ishte i njėjtė
nė tė gjitha krahinat. Ai varej nga statusi e pjelloria
e tokės, por mbizotėronte forma nė natyrė. Me
kalimin e kohės, me zhvillimin ekonomik tė vendit, ndonėse
me ngadalė, filloi tė rritet pesha e detyrimeve nė
tė holla nė dėm tė atyre nė natyrė.

Nė dobi tė shtetit fshatarėsia shqiptare shlyente
njė varg detyrimesh tė ndara nė dy grupe kryesore:
tė zakonshme dhe tė jashtėzakonshme.

1. Detyrimet e zakonshme ishin tė mbėshtetura nė
sheriat, ku pėrfshiheshin taksa pėr kokė (xhizja)
dhe ajo e bagėtive (xhelepi). Taksa pėr kokė nė
tokat shqiptare, deri nė vitin 1690, shlyhej nė bazė
tė hanesė (shtėpisė). Nė shek. XV-XVI haneja
pėrfaqėsonte njė shtėpi, ku kryefamiljar ishte
burri, dhe njė bive (e ve), ku kryefamiljar ishte gruaja. Madhėsia
pėr krahinat e ndryshme lėvizte nga 14 akēe deri
nė 51 akēe pėr hane. Nė shek. XVII njė
hane pėrfshinte disa shtėpi tė zakonshme. Nė
fillim tė kėtij shekulli madhėsia e xhizjes arriti
nė 40 akēe pėr hane, kurse nė fund tė
tij u ngrit nė 300 akēe. Qė nga viti 1690 u pėrdor
njė sistem tjetėr llogaritjeje. Popullsia u nda nė
tri kategori: tė pasur, tė mesėm e tė varfėr.
Nga njė i pasur merreshin 1 200 akēe, nga njė i
mesėm 600 akēe dhe nga njė i varfėr 300 akēe.
Deri nė fillim tė shek. XIX madhėsia e xhizjes u
ngrit vetėm 10%, ndėrkohė monedha ishte zhvleftėsuar
tri herė.

Mbi kurrizin e fshatarėsisė binte edhe detyrimi kolektiv.
Popullsia e fshatit ishte e detyruar tė paguante edhe pjesėn
e atyre qė ishin larguar. Pėr rrjedhojė, nė
vend qė tė shlyente 300 akēe pėr njė
hane, madhėsia arrinte 1 450 akēe.

Xhelepi pėrmblidhte nė vetvete disa tatime e taksa: detyrimi
i dhenve, i vathės, e dhjeta nga kafshėt e trasha, taksa
e kalimit nė gryka e nė ura. Madhėsia e tyre ka ardhur
duke u rritur. Nė shek. XVI merrej si detyrim tė dhenve
1/2 akēe pėr kokė, nė mes tė shek. XVII
arriti njė akēe pėr kokė dhe nė shek.
XVIII u ngrit nė 3 akēe pėr kokė.

2. Detyrime tė jashtėzakonshme. Ashtu si nė tė
gjithė Perandorinė Osmane, edhe nė tokat shqiptare
vileshin katėr detyrime kryesore tė jashtėzakonshme:
avarizi, nuzuli, sursati dhe ishtira. Avarizi e nuzuli janė
vjelė bashkė. Gjatė shek. XV-XVI ato vileshin nė
natyrė nė ēdo 4-5 vjet, kurse nė shek, XVII
ato pothuajse u bėnė tė pėrvitshme dhe vileshin
nė tė holla, nė bazė tė sasisė e tė
cilėsisė sė tokės. Njėsia bazė pėrsėri
ishte haneja e cila llogaritej me 10 shtėpi tė zakonshme.
Ēdo hane nė vitin 1646 paguante 325 akēe si avariz
e 300 akēe si nuzul, kurse nė mesin e shek. XVIII u
ngrit respektivisht nė 350 e 600 akēe. Prej mesit tė
shek. XVIII deri nė vitin 1831 tė dy taksat arrinin 1
180 akēe. Pėr shkak tė garancisė kolektive
madhėsia ngrihej deri nė 1 600 akēe.

Pėr nevojat e luftės fshatarėsia shqiptare ishte
e detyruar tė dorėzonte sasira kulturash bujqėsore
ose kundėrvleftėn e tyre nė tė holla. Sipas
njė fermani tė vitit 1679, kazaja e Beratit sė bashku
me Mallakastrėn duhej tė dorėzonte 2 000 kg elb nė
vleftėn 40 000 akēe, 200 vukije vaj, dru, kashtė,
gjithsej 158 000 akēe. Ēdo hane duhej tė shlyente
523 akēe si sursat (1716). Jo rrallė sursati ėshtė
zėvendėsuar me ndonjė shėrbim, si mirėmbajtje
ure etj. Pėrveē rekuizimit falas, shteti kėrkonte
sasira rezervash ushqimore me ēmime tė caktuara dhe
mė tė ulėta se ato tė tregut. Nė vitin
1712, vetėm nga ndryshimet e ēmimeve, njė hane
nė krahinėn e Beratit i takonte tė jepte 340 akēe
si ishtira.

Krahas katėr detyrimeve kryesore, fshatarėsia raja shlyente
edhe disa taksa tė tjera tė jashtėzakonshme, si “tė
holla pėr rrogat e ushqimin e ushtarėve me rrogė”,
“marrje me qira tė kafshėve tė ngarkesės
e tė karrocave”. Nė vitet 1745-1746 u volėn
nga 1 560 akēe pėr hane nė kazanė e Beratit
si taksė pėr kafshėt e ngarkesės dhe karrocat.
Njė taksė tjetėr ishte “tė hollat pėr
menzilet”. Pranė stacioneve (menzil), mbaheshin njė
numėr kuajsh pėr nevojat e korrierėve. Pėr mbajtjen
e tyre popullsia pėrreth stacionit shlyente kėtė
taksė; qeveria organizonte postėn, ndėrsa popullsia
paguante detyrimin. Nė kėtė grup pėrfshihej
edhe taksa “tė hollat e garancisė”, me tė
cilėn fshatarėsia detyrohej tė mbante rendin e qetėsinė
pas shtypjes sė kryengritjeve.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
KRAHINAT MALORE TĖ
VETĖQEVERISURA.

SHTRIRJA TERRITORIALE DHE ORGANIZIMI AUTONOM

Krahinat malore

Pėrveē zonės sė timarit, rajonet e tjera ishin
krahinat malore autonome tė njohura ligjėrisht nga pushteti
qendror. Nė kėtė zonė bėnin pjesė
ato krahina, qė i bėnė qėndresė sistemit
tė timarit i cili nuk gjeti kushte tė pėrshtatshme
zbatimi. Nė kėtė zonė, nė Shqipėrinė
e Veriut pėrfshiheshin krahinat e Hotit, tė Pultit tė
sotėm, tė Shalės, tė Shoshit, tė Nikaj-Merturit
e tė Kelmendit, tė Iballės, tė Spasit, tė
Fanit tė Madh, tė Fanit tė Vogėl, tė Mirditės,
tė Pukės e tė Dibrės. Nė Shqipėrinė
e Jugut bėnin pjesė krahina e Kurveleshit dhe ajo e Bregdetit,
nė tė cilat pėrfshiheshin 33 fshatra, si dhe ajo
e Sulit, 50 km nė jugperėndim tė Janinės. Siē
shihet, krahinat e vetėqeverisura zinin njė vend shumė
mė tė vogėl se zona e timarit.

Sipas tė dhėnave tė regjistrimeve osmane tė
fundit tė shek. XV dhe atyre tė shek. XVI, nė kėto
malėsi fshatrat ishin tė rralla e nė pėrgjithėsi
tė vogla dhe gjendeshin mjaft larg njėri-tjetrit. Popullsia
e tyre ishte e pakėt nė numėr. P.sh., nė malėsitė
e sanxhakut tė Dukagjinit kishte rreth 100 fshatra me 2 400
vatra.

Duke pasur pak tokė buke, fshatarėsia e lirė merrej
mė shumė me blegtori. Ekonomia bujqėsore e blegtorale
e tyre mbėshtetej nė metoda primitive. Bagėtitė,
toka e bukės dhe banesa pėrbėnin pronėn private
tė secilės familje fshatare, ndėrsa kullotat e pyjet
pėrbėnin pronėn e pėrbashkėt tė secilit
fshat. Duke u mbėshtetur nė radhė tė parė
nė pronėn private tė mjeteve kryesore tė prodhimit,
shoqėria malėsore gjendej e ndarė nė dy shtresa
tė ndryshme nga njėra-tjetra, nė krerėt qė
ishin mbeturina shtėpish aristokrate tė periudhės
sė parapushtimit ose qė pėrfaqėsonin farefisni
tė ndryshme, tė cilėt zotėronin mjete prodhimi
mė tė shumta se tė tjerėt, dhe nė malėsorėt
e thjeshtė, qė ishin pronarė tė vegjėl.
Por nė fund tė shek. XV e nė shek. XVI diferencimi
ekonomik i kėtyre dy shtresave ishte ende i cekėt.

Njėsia bazė e kėsaj shoqėrie ishte familja.
Ati i saj ishte zot absolut i pasurisė dhe i gjithė fėmijėve
tė rrjedhur nga gjaku i vet. Pas vdekjes sė tij, pasuria
u kalonte me tė drejta tė barabarta djemve tė tij,
veēse tė drejtėn e kreut tė familjes e trashėgonte
kryesisht djali i parė. Kreu i familjes drejtonte ekonominė
e saj dhe e pėrfaqėsonte atė nė kuvendin e fisit
dhe nė atė tė fshatit.

Ēdo familje ruante lidhjet e veta farefisnore me familjet
e tjera tė rrjedhura, sipas traditės, nga njė i parė
i pėrbashkėt. Kėto familje pėrbėnin, sipas
emėrtimeve dokesore, njė “fis tė caktuar”.
Ēėshtjet e pėrbashkėta, qė u interesonin
tė gjithė pjestarėve tė “njė fisi”,
zgjidheshin nga kuvendi i “fisit”. Ky pėrbėhej
nga tė gjithė kryetarėt e familjeve nėn drejtimin
e kreut tė “fisit”, i cili rridhte nga djali i
parė i themeluesit tė kėtij lloji “fisi”.

Meqenėse nė gjysmėn e dytė tė shek. XV
fshatrat pėrbėheshin nga familje “fisesh”
tė ndryshme, zgjidhja e problemeve tė tyre ekonomike e
shoqėrore kryhej nė kuvendin e fshatit, ku bėnin
pjesė tė gjithė kryetarėt e familjeve nėn
drejtimin e plakut apo tė pleqve tė zgjedhur nga kuvendi.

Zgjidhja e problemeve tė ndryshme nga kėto kuvende mbėshtetej
nė normat e sė drejtės dokesore, tė krijuara
e tė ndryshuara sipas kushteve tė reja qė kishte
krijuar zhvillimi shoqėror pėr secilėn malėsi.
Normat dokesore, qė vepronin nė malėsitė e Dukagjinit
dhe qė mbetėn deri vonė, tradita gojore i lidhi me
emrin e Lekė Dukagjinit (kanuni i Lekė Dukagjinit), ato
tė malėsive tė Krujės, Matit e Dibrės i
lidhi me emrin e Skėnderbeut (kanuni i Skėnderbeut), kurse
ato tė Malėsisė sė Madhe i ruajti me emrin “kanuni
i Maleve”. Edhe krahinat e Kurveleshit, Himarės, Sulit
etj., patėn kanunet e tyre, me tė cilat rregulluan marrėdhėniet
e brendshme me karakter ekonomik e shoqėror tė malėsorėve.
Mungesa e autoriteteve dhe e administratės osmane nė malėsitė
e lira bėri qė kėto kanune tė ruheshin gjatė,
edhe pse kohė mė kohė pleq kodifikues anonimė
i pasuruan ose dhe i ndryshuan nė pėrputhje me ndryshimet
qė sillte zhvillimi i malėsive.

Mirėpo me njė organizim tė tillė nuk mund tė
zgjidheshin as problemet midis “fiseve” e as ato midis
fshatrave. Veēanėrisht me kėtė organizim tė
ngushtė nuk mund tė zgjidheshin problemet e rėndėsishme
me karakter politik e ushtarak pėr vetėqeverisjen dhe
pėr mbrojtjen e malėsive tė lira nga rreziku i depėrtimit
tė spahinjve osmanė. Nė kėto kushte doli nevoja
e organizimit tė njė administrate vetėqeverisėse
tė re, tė mbėshtetur nė bashkimin e njė
vargu fshatrash malėsorė nė njė unitet tė
vetėm, nė njė krahinė. Krahina tė tilla
u bėnė ato tė Kuēit, Pipėrit, Kelmendit
dhe tė Hotit qysh nė gjysmėn e dytė tė
shek. XV. P.sh., vėllazėritė e Kuēėrve,
Lazorcėve, Bankeqėve, Lopardėve etj., tė vendosur
nė fshatra tė ndryshme, por qė, sipas traditės,
kishin midis tyre lidhje farefisnore, martesore, dokesore, ekonomike
etj., formuan krahinėn e Kuēit. Mbi lidhje tė tilla,
tė krijuara prej kohėsh, u mbėshtet formimi i krahinave
tė tjera autonome. Por, pėr formimin e bashkėsive
tė Shalės, Nikaj-Merturit, Krasniqes, Mirditės etj.,
u desh tė kalonte jo vetėm shek. XV, por dhe shek. XVI.
Sidoqoftė procesi i bashkimit krahinor u krye nėn udhėheqjen
e vėllazėrive, tė cilat kishin mundur tė ngriheshin
nė njė pozitė shoqėrore-ekonomike mė tė
lartė se tė tjerat. Kėto vėllazėri mbizotėruan
mbi tė tjerat dhe nė njė varg rastesh i dhanė
emrin e tyre gjithė krahinės ose pėrdorėn emrin
e saj, si p.sh., krahinės sė Kuēit, tė Hotit,
tė Pipėrit, tė Nikajt, tė Mirditės etj.
Nė raste tė tjera krahinat morėn emrat e fshatrave
ku u vendosėn sė pari vėllazėritė mbizotėruese,
si: Shala, Shoshi, Merturi etj. Edhe fshatrat e reja, qė u
krijuan ndėrkohė prej vėllazėrive tė shkėputura
nga fshatrat mė tė vjetra, morėn zakonisht emrat
e krerėve tė vėllezėrve themelues, si: fshatrat
Lekbibaj, Gjonpepaj, Lekaj etj., nė krahinėn e Shalė-Shoshit.

Bashkimet krahinore vetvetiu pėrftuan nevojėn e krijimit
tė Kuvendit Krahinor tė pėrbėrė, me sa
duket, prej krerėve tė vėllazėrive dhe tė
udhėhequr prej kreut tė vėllazėrisė mbisunduese.
Ky organ tashmė ishte nė gjendje tė ngrinte mė
kėmbė, nė rast mbrojtjeje ose dhe sulmi, njė
forcė luftarake mjaft tė rėndėsishme tė
pėrbėrė nga burrat qė dėrgonin fshatrat
sipas parimit burrė pėr shtėpi. Luftėtarėt
e njė “fisi” i udhėhiqte djali pas kreut tė
“fisit”, qė rridhte nga djali i dytė i themeluesit
tė “fisit”. Nė raste tė jashtėzakonshme,
tė qėndresės kundėr ekspeditave ushtarake osmane,
kuvendi krahinor lėshonte kushtrimin pėr mobilizimin e
gjithė burrave tė krahinės tė aftė pėr
luftė. Me njė bashkim tė tillė krahinat e vetėqeverisura
u paraqitėn si forma organizimi shoqėror shumė tė
pėrshtatshme pėr nevojat e luftės pėr ruajtjen
e vetėqeverisjes dhe pėr ēlirim.

Pa tokė tė mjaftueshme e prodhuese dhe me njė organizim
patriarkal qė i bėnte ato forca shumė tė qėndrueshme
ndaj sundimit osman, malėsitė e vetėqeverisura shqiptare
nuk pėrmbushnin kushtet e pėrshtatshme ekonomike e shoqėrore
pėr tė zbatuar sistemin e plotė tė timarit.
Pėr kėtė arsye, dhe veēanėrisht pėr
tė mos acaruar mė tej konfliktin politik derisa tė
konsolidonin dora-dorės sundimin e tyre, autoritetet osmane
e lanė gjendjen e malėsive gjatė dy dhjetėvjeēarėve
tė fundit tė shek. XV pothuajse ashtu sikurse ishin para
pushtimit. Duke u pėrfshirė nė haset e sulltanit
ose tė sanxhakbejlerėve dhe duke u ngarkuar me detyrimet
e mėparshme, krahinat e vetėqeverisura nuk ndėrruan
veēse kryezotin e dikurshėm me njė kryezot tė
ri. Gjendja e tyre ishte pothuajse e njėjtė me atė
tė tokave tė quajtura haraxhije, tė cilat paguanin
njė detyrim global.

Me regjistrimin e vitit 1485, kur pjesa mė e madhe e Malėsisė
sė Madhe dhe e Dukagjinit, si dhe disa fshatra tė Tejbunės,
u pėrfshinė nė haset e sulltanit dhe tė sanxhakbejlerėve
tė Shkodrės e tė Dukagjinit; ato u ngarkuan tė
paguanin nė formė globale aq sa u patėn paguar kryezotėrve
shqiptarė, d.m.th., njė flori osman ose njė dukat
venedikas (baraz me 50 akēe) pėr shtėpi. Pėr
kėtė arsye kėta fshatarė e malėsorė
u quajtėn florixhinj. Ky detyrim global duhej paguar nga secila
krahinė mė vete.

Nga viti 1485 e deri mė 1497, pasi e shtrinė sundimin
e tyre nė malėsitė e Veriut, tė Verilindjes
e tė Jugut dhe e pėrforcuan pozitėn nė viset
fushore e nė qytetet, sundimtarėt osmanė u pėrpoqėn
tė zbatonin kudo sistemin e timarit me tė gjitha karakteristikat
e tij. Florixhinjtė malėsorė i shndėrruan nė
derbendxhinj, nė roje e mirėmbajtės tė rrugėve
qė kalonin nėpėr malėsitė. Kėshtu
banorėt e gjithė krahinave malore tė sanxhakut tė
Shkodrės nga Hoti e Kelmendi, nė perėndim, deri nė
Tropojė e Pejė, nė lindje, duhet tė siguronin
qarkullimin e lirė nė rrugėt qė lidhnin Shkodrėn
me Podgoricėn, me Pejėn e me gjithė Kosovėn,
kurse ata tė krahinės sė Kurveleshit nė sanxhakun
e Delvinės, rrugėn qė lidhte Vlorėn me Gjirokastrėn.
Njėkohėsisht ata duhet tė hapnin rrugėt nga
dėbora dhe tė ndėrtonin e tė mirėmbanin
urat. Pėrkundrejt kėtyre shėrbimeve atyre u falej
detyrimi pėr tė paguar taksat e jashtėzakonshme,
por nuk u faleshin detyrimet e sė dhjetės, ispenxhės,
xhizjes dhe taksės sė dhenve qė duhej t’i paguanin
nė formė globale. U pėrjashtua nga kjo masė
krahina e Kelmendit, e cila u ngarkua tė paguante vetėm
1 000 akēe xhizje dhe 1 000 akēe ispenxhe, pėr
arsye tė varfėrisė ekonomike.

Duke e shndėrruar florixhiun nė derbendxhi, nga njėra
anė, shteti osman e rėndoi shfrytėzimin por, nga
ana tjetėr, ai i la krahinat malore nėn kontrollin e malėsorėve
dhe ligjėroi kėshtu tė drejtėn e tyre tė
vetėqeverisjes.

Nė malėsitė e Veriut dhe tė Verilindjes nuk
u krye regjistrimi i detyrimeve sipas sistemit tė timarit.
Por edhe nė ato tė Himarės e tė Sulit, kur u
krye njė regjistrim i tillė, pronėsia shtetėrore
mbi tokėn nuk u vendos dhe nuk u zbatua sistemi i lėshimit
tė tapisė. Prona e pėrbashkėt e bashkėsive
fshatare dhe e vėllazėrive malėsore mbi kullotat
si dhe prona private mbi tokat e punueshme mbetėn tė lira
dhe tė pacenuara. Rrjedhimisht, detyrimet mbetėn tė
ngulitura dhe mėnyra e pagimit tė tyre ruajti formėn
globale pėr secilėn krahinė mė vete. Nė
malėsitė e Kurveleshit sundimtarėt osmanė bėnė
njė hap mė pėrpara drejt vendosjes sė plotė
tė sistemit tė timarit. Mbas ekspeditės ndėshkimore
tė sulltan Bajazitit II e gjer mė 1506, spahinjtė
mundėn tė depėrtonin nė fshatrat derbendxhinj.
Ky hap bėri qė, ndryshe nga derbendxhinjtė e veriut,
ata tė Kurveleshit u detyruan t’u jepnin spahinjve dhe
nga njė killė (20 okė ose 25,6 kg) pėr tė
dhjetėn e badihavatė dhe nga 10 akēe pėr kokė
si ispenxhe.

Derbendxhinjtė shqiptarė nuk i paguanin rregullisht detyrimet,
prandaj kėto, nė mė tė shumtėn e rasteve,
mbeteshin vetėm nė letėr. Pėr rrjedhim, autoritetet
pushtuese organizonin herė pas here ekspedita ushtarake kundėr
tyre. Por qėndresa e fshatarėsisė sė lirė
malore tė veriut e tė verilindjes me organizimin e vet
shoqėror e ushtarak ishte e fuqishme. Malėsorėt,
tė lidhur me njėri-tjetrin dhe pa ndonjė faktor pėrēarės
me rėndėsi, pėrbėnin njė forcė mjaft
kompakte qė i jepte qėndrueshmėri e gjallėri
luftės sė tyre kundėr ekspeditave tė qeveritarėve
osmanė pėr t’i nėnshtruar e pėr t’i
shfrytėzuar.

Edhe pse kishin pėrballė njė forcė tė tillė
si dhe kushte ekonomike e shoqėrore tė papėrshtatshme
pėr sistemin e timareve, osmanėt nuk i reshtėn pėrpjekjet
e tyre pėr t’i futur nėn shfrytėzimin e vet
dhe pėr t’i dhėnė fund vetėqeverisjes
sė malėsive. Kėto pėrpjekje e acaruan dhe e
mbajtėn hapur konfliktin politik dhe ekonomik me fshatarėsinė
malore, trevat e sė cilės u bėnė vatra tė
patunduara tė qėndresės sė gjatė e tė
ashpėr, si dhe njė mbėshtetje e rėndėsishme
e qėndresės sė pėrgjithshme tė popullit
shqiptar kundėr pushtimit osman.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Depėrtimi i spahinjve nė krahinat autonome

Nė vitet 70 tė shek. XVI u rritėn mė shumė
pėrpjekjet e pushtetit osman pėr tė vėnė
malėsitė e vetėqeverisura nėn administrimin
e saj tė drejtpėrdrejtė. Duke pėrdorur forcėn
e madhe ushtarake, ai mundi tė fuste spahinjtė dhe tė
rriste numrin e timareve nė malėsitė, duke copėzuar
haset e dikurshme tė sanxhakbejlerėve. Kjo u shpreh qartė
nė tė dy regjistrimet e tokave qė u kryen nė
vitin 1571 dhe 1590.

Hasi i madh i sanxhakbeut tė Shkodrės, qė ishte krijuar
mė 1485, u zvogėlua shumė dhe pjesa mė e madhe
e tij u nda nė timare mė tė vogla. Krahina e Hotit
u pėrfshi nė ziametin e dy spahinjve: ajo e Pipėrit
u kthye nė dy timare e nė njė ziamet, krahina e Kelmendit
iu dha nė zotėrim dy spahinjve, krahina e Kuēit
u bė timar i garnizonit tė kėshtjellės sė
Medunit, Palabardhi u copėtua nė pesė timare, kurse
tokat e Pultit tė sotėm, tė Shalės e tė
Shoshit u pėrfshinė nė trembėdhjetė timare,
nė dy zeamete dhe nė hasin e sanxhakbeut. Edhe krahina
fushore e Tejbunės, qė gėzonte dikur statusin e florixhinjve,
nė atė kohė u copėtua nė 25 timare e nė
njė ziamet.

Mė 1582 nė sanxhakun e Shkodrės numri i timareve
u rrit nė 298, kurse ai i ziameteve nė 22. Me fjalė
tė tjera, numri i timareve u rrit 70 pėr qind mė
shumė se gjysmėshekulli mė parė.

Si rrjedhim i kėtyre ndryshimeve, nė gjysmėn e dytė
tė shek. XVI statusi i florixhinjve mori fund, kurse ai i derbendxhinjve
u kufizua sė tepėrmi. Sipas kanunamesė sė Shkodrės
tė vitit 1570, secili prej ish-florixhinjve duhej tė paguante
tani tė dhjetėn, sipas pjellorisė sė tokės.
Normat e zakonshme tė timarit u vendosėn mbi njė
pjesė tė rėndėsishme tė malėsorėve
dhe e keqėsuan sė tepėrmi gjendjen ekonomike tė
tyre. Nė kushtet e varfėrisė sė tokave dhe tė
vėshtirėsive shumė tė mėdha pėr shtimin
e sipėrfaqeve tė mbjella, apo tė numrit tė bagėtive,
pesha e detyrimeve ishte pėr ta mė e rėndė sesa
pėr rajatė e fushės. Mė tė rėndė
e bėri atė edhe ngritja e taksave qė u krye nė
gjysmėn e dytė tė shek. XVI. P.sh., kelmendasit detyroheshin
tė paguanin dyfishin e shumave qė u ishin caktuar mė
1497. Edhe kuēasit, megjithėse kishin njė pakėsim
nė numrin e shtėpive, pėsuan tė njėjtin
fat, kurse banorėve tė Pultit tė sotėm, tė
Shalės dhe tė Shoshit iu trefishuan detyrimet nė
krahasim me atė periudhė.

Nė vitin 1570 kushte mė tė rėnda u vendosėn
edhe mbi katėr malėsitė e sanxhakut tė Dukagjinit:
tė Dibrės, tė Spasit, tė Pukės dhe tė
Iballės. Ndryshe nga krahinat e tjera tė kėtij sanxhaku,
duke bėrė pjesė nė hasin e sanxhakbeut, kėto
katėr malėsi kishin mundur tė ruanin gjer nė
kėtė kohė vetėqeverisjen. Mirėpo tashmė
edhe mbi to ishte vendosur pagimi i tė gjitha detyrimeve tė
zakonshme tė rajave, sikurse xhizja, ispenxha, taksa e ēiftit,
e dhjeta, nijabeti etj.

Mė 1590 kėtyre detyrimeve tė malėsorėve
iu shtua edhe taksa e dhenve, veēse nė malėsitė
e Dukagjinit e tė Mbishkodrės, nė pėrgjithėsi,
nuk vileshin taksat e jashtėzakonshme. Tashmė nuk zbatohej
as devshirmeja.

Krahina e Mirditės gjer nė vitin 1570 i qėndroi ende
presionit osman dhe nuk ishte nėnshtruar. Por edhe banorėt
e kėsaj krahine mė 1590 ishin nėnshtruar dhe tokat
e tyre ishin kthyer nė timare tė garnizonit tė kėshtjellės
sė Lezhės, ato tė Iballės dhe Fanit tė
Madh nė timare tė garnizonit tė Kalasė sė
Dukagjinit, kurse tokat e tjera u pėrfshinė nė hasin
e sanxhakbeut.

Krahinat e Dibrės, tė Pukės dhe tė Spasit tashmė
ishin shkėputur nga hasi i sanxhakbeut dhe ishin ndarė
gjithashtu nė timare e ziamete. Nė fshatrat e Dibrės
e tė Pukės ishin vendosur nga dy spahinj, kurse nė
Spas njė zaim e njė spahi. Kėshtu, nga fundi i shek.
XVI, spahinjtė, dhe bashkė me ta edhe sundimi i tyre,
u vendosėn nė malėsitė e Veriut e tė Verilindjes.
Megjithėkėtė, pavarėsisht se toka e tyre ishte
shpallur pronė shtetėrore, prapė se prapė sistemi
i timareve nuk u zbatua sikurse nė trevat e tjera tė tokave
shqiptare. Qeveritarėt osmanė nuk vunė dot nė
jetė ndarjen e tokės me tapi, prandaj forma e pronėsisė
nuk pėsoi asnjė ndryshim. Sistemi i timareve nuk mund
tė hidhte rrėnjėt e veta dhe tė ushqehej nė
kėto malėsi ku mbizotėronte ekonomia blegtorale dhe
ku prodhimi i tokės nuk plotėsonte as nevojat mė
tė domosdoshme tė malėsorėve qė e punonin.
Pėr kėtė arsye, por edhe pėr shkak tė qėndresės
sė ashpėr tė kėtyre malėsorėve, detyrimet,
edhe pse kaluan nga duart e sanxhakbeut nė ato tė spahinjve,
u lanė tė nxirreshin pėrsėri nė formė
globale. Si pasojė, varėsia e malėsorit ndaj feudalit
mbeti e zbehtė nė timaret e spahinjve tė veēantė
dhe nuk u vu fare nė jetė nė timaret e tjera qė
u ishin dhėnė kolektivisht garnizoneve tė kėshtjellave
nė malėsi. Malėsorėt e vazhduan pa ndėrprerje
qėndresėn e tyre kundėr ēdo orvatjeje tė
sunduesve pėr tė pėrforcuar pushtetin osman dhe pėr
t’u imponuar sistemin e timarit nė krahinat e tyre.

Nė ecurinė e ndryshimeve ekonomike e shoqėrore qė
po kryheshin nė zonat e sistemit tė timarit edhe shoqėria
e lirė malėsore e krahinave tė vetėqeverisura
nuk mbeti nė vend.

Edhe pse banorėt e kėtyre krahinave kishin vėshtirėsi
ngaqė nuk e reshtėn qėndresėn sa herė qė
spahinjtė osmanė u orvatėn pėr t’i nėnshtruar,
lidhjet e tyre me krahinat e tjera tė vendit, e veēanėrisht
lidhjet ekonomike, nuk u ndėrprenė. Malėsorėt
e lirė vazhduan tė shkėmbenin prodhimet blegtorale
me prodhime bujqėsore, sidomos me drithėra buke, dhe tė
shtegtonin me tufat e bagėtive nė kullotat dimėrore,
duke u paguar pronarėve feudalė detyrimet pėrkatėse.
Madje njė pjesė e tyre vazhdoi tė shkonte nėpėr
qytete e prona bujqėsore pėr punė stinore, kurse
disa tė tjerė u shkėputėn kohė mė
kohė nga malėsitė dhe u vendosėn pėrfundimisht
nėpėr ēifligje. Kėshtu banorėt e malėsive
tė lira jo vetėm qė nuk mbetėn tė izoluar,
por pėsuan ndikimin e zhvillimit ekonomik tė zonave nėn
sistemin e timarit dhe tė ēifligut.

Duke pasur nė themelin e vet kryesisht pronėn private,
shoqėria e lirė malėsore hyri nė shek. XVII
e ndarė, nga njėra anė, nė krerė tė
pasur fshatrash e fisesh, dhe, nga ana tjetėr, nė malėsorė
tė thjeshtė e nė pėrgjithėsi tė varfėr.
Krerėt ndryshonin prej masės sė malėsorėve
si nga pasuria e fuqia, ashtu dhe nga veshja. Malėsorėt
e thjeshtė, qė nuk kishin as tokė, as bagėti
tė mjaftueshme, detyroheshin tė ushqeheshin pėr muaj
tė tėrė me gėshtenja e barishte tė egra
dhe tė visheshin mė shumė me lėkurė se
me rroba. Krerėt zotėronin sasi tė mėdha gjėje
tė gjallė, jetonin e visheshin mirė, madje mbėshtillnin
kokėn me pėlhurė mėndafshi dhe nė xhamadanet
e tyre mbanin, sipas pozitės shoqėrore, nga njė,
dy ose tri sumbulla argjendi tė praruar. Disa prej tyre e mbanin
veten pėr pasardhės shtėpish tė vjetra aristokrate,
kinse tė njohura me patenta tė lėshuara prej perandorėve
bizantinė. Tė tjerė krenoheshin duke mbajtur titullin
kalorės apo gradėn kapedan, qė ua kishin dhėnė
oborret e shteteve evropiane, ku shėrbenin ose kishin shėrbyer
si ushtarakė. Qė tė gjithė kishin grumbulluar
pasuri dhe, sikurse thotė Frang Bardhi, ishte kjo pasuri qė
pėrcaktonte pozitėn e privilegjuar tė secilit prej
tyre nė shoqėri. Kėta krerė pėrbėnin
shtresėn e kamur malėsore, e cila vinte pjesėrisht
para pushtimit osman dhe pjesėrisht ishte formuar nė bazė
tė pasurimit nga rekrutimi pėr luftė i malėsorėve
tė varfėr.

Nė krahinat e vetėqeverisura vazhdonte tė ekzistonte
prona e pėrbashkėt (kujria): bjeshkėt, meratė,
mali etj. Nga ana tjetėr ishte ngastra private e ēdo
familjeje. Aty zbatoheshin disa norma pėr shitjen e saj. Njė
nga kėto ishte e drejta e parapėlqimit tė blerjes.
Sipas saj pronari i tokės ishte i detyruar tė pyeste kushėrinjtė,
vėllazėrinė e fisin e pastaj fqinjin para se tė
shiste tokėn. Vėllazėria kishte tė drejtė
ta blinte mė lirė. Kjo frenonte shitblerjen e tokės.


Me toka buke tė pakta e nė pėrgjithėsi jopjellore
dhe tė punuara me vegla pune primitive, bujqėsia u siguronte
shumicės sė banorėve tė malėsive tė
lira vetėm bukėn e disa muajve tė vitit. Nė
tokat e malėsisė sė Dukagjinit mbillej vetėm
thekra dhe kjo nė ara tė sapoēelura, qė ishin
plehėruar me hirin e drurėve tė djegur dhe qė
nuk shfrytėzoheshin mė shumė se 3-4 vjet. Edhe blegtoria,
qė pėrbėnte degėn mė tė rėndėsishme
tė ekonomisė sė malėsive tė lira, nuk arrinte
tė plotėsonte nevojat pėr ushqim tė banorėve
tė tyre. Kjo gjendje i detyronte masat e malėsorėve
tė thjeshtė tė gjenin rrugėdalje pėr tė
siguruar jetesėn e tyre. Tė tilla ishin largimi nga malėsia
pėr punė stinore, vendosja nėpėr fusha dhe shėrbimi
ushtarak me rrogė pranė autoriteteve osmane. Kėto
burime tė ardhurash ishin njėkohėsisht edhe burimet
kryesore tė pasurimit e tė pozitės sė privilegjuar
tė krerėve, tė cilėt i inkurajuan me ēdo
mjet e mėnyrė.

Tė detyruar nga vėshtirėsitė e mėdha pėr
tė siguruar jetesėn e tyre, malėsorėt e varfėr
i ndiqnin krerėt edhe kur kėta viheshin nė shėrbim
tė shteteve fqinje dhe rekrutonin ushtarė me rrogė.
Gjatė shek. XVII ata hynė pėr tė shėrbyer
veēanėrisht me forcat e armatosura tė Republikės
sė Venedikut dhe tė Mbretėrisė sė Napolit.
Komandantėt matjanė, kelmendas, himariotė e suliotė,
tė cilėt i rekrutonin dhe i udhėhiqnin, pėrveē
tė ardhurave tė rėndėsishme qė nxirrnin
nga rekrutimet, gėzonin edhe pensione tė rregullta pėr
gradat ushtarake dhe pėr titujt qė u jepnin oborret e
interesuara pėr t’i pasur kurdoherė tė gatshėm
sa herė qė kishin nevojė pėr forcėn e malėsorėve
shqiptarė.

Mė sė fundi, dėshmitė e kohės bėjnė
fjalė edhe pėr njė burim tjetėr pasurimi tė
krerėve tė pasur. Ky burim ishte huaja me kamatė.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Institucioni i bajraktarėve

Nevoja e ngutshme e Perandorisė Osmane pėr t’i plotėsuar
me ushtarė me pagesė radhėt e forcave tė rregullta
tė armatosura, qė ishin zbrazur nga dezertimet e spahinjve
dhe jeniēerėve, u bė mė e ndjeshme duke filluar
nga lufta e gjatė midis Perandorisė Osmane dhe koalicionit
tė shteteve evropiane nė vitet 1683-1699 e, veēanėrisht,
gjatė luftėrave tė dendura qė ajo zhvilloi nė
shek. XVIII. Prandaj gjatė gjithė kėsaj periudhe
rekrutimi mori pėrpjesėtime gjithnjė e mė tė
mėdha dhe u bė njė nga mėnyrat kryesore pėr
tė rritur forcat luftarake nėpėr frontet e luftės
dhe pėr tė siguruar repartet e mbrojtjes sė kufijve,
si dhe ato tė qetėsisė sė brendshme nė
kohė paqeje.

Porta e Lartė ngarkonte me rekrutimin e kėtyre forcave
nė Shqipėri qeveritarėt e sanxhakėve, kurse
kėta ngarkonin me kėtė punė komandantėt
e reparteve deri 100 veta (bylykbashėt) duke rėnė
nė marrėveshje me ta pėr punė tė pagesės,
armatimit, ushqimit, destinacionit etj. Por sanxhakbejlerėt
dhe krerė tė tjerė tė fuqishėm, siē
ishin derebenjtė, u orvatėn ta shtrinin rekrutimin edhe
nė krahinat e vetėqeverisura, duke i afruar e duke u marrė
vesh me krerėt e tyre. Kėto marrėveshje duhet tė
kenė filluar nė vitet 40 tė shek. XVIII, pasi njihen
faktet qė, nė luftėrat e viteve 1683-1699, 1714-1718
dhe 1736-1739, malėsorėt mbajtėn anėn e Republikės
sė Venedikut dhe tė Perandorisė sė Austrisė
kundėr Perandorisė Osmane. Orvatjet e para pėr rekrutim
malėsorėsh me pagesė pėr llogari tė shtetit
osman nuk mbetėn pa rezultat, veēanėrisht nė
krahinat mė tė varfra, si Mirdita, Dukagjini e Malėsia
e Madhe, banorėt e tė cilave kishin nevojė mė
tė ngutshme tė lehtėsonin mjerimin ekonomik ku ndodheshin.

Nė mesin e shek. XVIII, rekrutimi i ushtarėve malėsorė
u pėrhap nė tė gjitha krahinat e vetėqeverisura
bashkė me famėn se ata ishin luftėtarė me vlerė
tė dorės sė parė. Familjet e mėdha aristokrate
shqiptare, e veēanėrisht ato tė Shqipėrisė
Veriore qė luftonin pėr tė marrė e pėr
tė mbajtur pushtetin, i rritėn kėrkesat pėr
luftėtarė. Shpesh faktori ushtarak malėsor bėnte
qė fitorja t’u buzėqeshte atyre familjeve tė
fuqishme, qė siguronin mė shumė luftėtarė
malėsorė. Fama e kėtyre forcave luftarake dhe rritja
e kėrkesave pėr to, e rriti jo vetėm numrin e tė
rekrutuarve, por edhe bajrakėt e vjetėr u zėvendėsuan
me bajrakė tė rinj. Repartet ushtarake ku bėnin pjesė
luftėtarė fisesh tė ndryshme, nuk mund tė mbanin
flamuj me emblemat e vjetra qė tashmė s’kishin asnjė
kuptim. Ata u pajisėn me flamuj tė rinj, tė cilėt
aristokratėt e mėdhenj ua besuan krerėve ushtarakė,
qė i rekrutonin dhe i komandonin ato reparte fisesh tė
pėrziera. Kėta krerė ushtarakė tashmė u
quajtėn dhe morėn emrin bajraktar. Institucioni i tyre,
ndonėse bashkėjetoi me institucionin e kuvendeve tė
krahinave tė vetėqeverisura, mbuloi dhe e zėvendėsoi
dalėngadalė ndarjen e vjetėr sipas atyre krahinave.
Tani ndarja e tyre filloi tė bėhej nė bazė tė
territorit ku rekrutohej reparti qė komandonte secili bajraktar.
Kėshtu kėto territore formuan bajrakė, qė nuk
ishin tjetėr veēse njėsi territoriale administrative
ushtarake. Nė disa vise njė njėsi e tillė pėrputhej
me shtrirjen e njė krahine tė vetėqeverisur, nė
disa tė tjera ajo pėrmblidhte dy e mė shumė
krahina tė tilla, kurse nė krahina mė tė mėdha
u krijuan dy a mė shumė bajrakė. Nė kėtė
mėnyrė nė Malėsinė e Shkodrės u krijuan
22 bajrakė, nė atė tė Pukės 7, nė
Mirditė 5, nė Malėsinė e Lezhės 4 dhe nė
Malėsinė e Kthellės 3. Kėta tė fundit u
quajtėn edhe bajrakėt e Ohrit meqenėse gjendeshin
administrativisht nė kufijtė e sanxhakut tė Ohrit.

Sipas kėtij institucioni, bajraktarėt u bėnė
pėrfaqėsuesit e shtetit osman dhe pozitėn e tyre
e bėnė tė trashėgueshme. Pesė bajrakėt
e Mirditės formonin njė njėsi administrative qė
udhėhiqej nga njė kapedan e nga njė kuvend, i pėrbėrė
nga pėrfaqėsues tė bajrakėve tė veēantė.
Bushatllinjtė krijuan njė kryebajraktar. Kėtė
funksion ia njohėn Gjon Markut qė hyri nė shėrbim
tė tyre pas vitit 1769. Funksioni i kryebajraktarit ishte i
trashėgueshėm nė vijėn mashkullore. Kėshtu
malėsitė e lira hynė efektivisht nėn sundimin
e oxhakėve feudalė, ndonėse ruajtėn vetėqeverisjen
e brendshme tė tyre sipas sė drejtės dokesore.

Nė malėsitė e lira tė jugut, bajraktari mbajti
titullin kapedan. Edhe nė kėto malėsi rekrutimi ushtarak
me pagesė njihej prej kohėsh nėn emrin e stratiotėve,
tė cilėt sikurse edhe malėsorėt e Veriut, kishin
shėrbyer nė forcat ushtarake tė shteteve tė
Venedikut dhe tė Napolit. Udhėheqėsit ushtarakė
tė tyre, kapedanėt, qė e kishin bėrė tė
trashėgueshėm kėtė titull nė familjet e
tyre, formonin kuvendet udhėheqėse tė krahinave pėrkatėse
dhe nga gjiri i tyre zgjidheshin prijėsit e forcave luftarake
tė krahinės nė rast sulmesh ose luftimesh kundėr
feudalėve sundues. Duke mbetur edhe nė gjysmėn e
dytė tė shek. XVIII nė shėrbim tė huaj,
kėta kapedanė ishin shumė mė pak tė varur
nga sundimtarėt vendas dhe nuk ranė nėn ndikimin
e tyre, por nuk iu shmangėn asnjėherė interesave
tė venedikasve nė bregdetin shqiptar derisa Republika
e Venedikut ekzistoi si shtet mė vete. Pėr kėtė
arsye himariotėt e suliotėt ranė shpesh nė konflikt
me qeveritarėt e mėdhenj osmanė.

Kapedanėt mundėn tė shfrytėzonin mirė grindjet
feudale dhe suliotėt arritėn deri aty sa nė fund
tė shek. XVIII tė kishin nėnshtruar 66 fshatra, tė
cilat i morėn nėn mbrojtje kundrejt detyrimeve qė
mė parė i merrnin agallarėt ēamė. Kjo
formė shfrytėzimi, pėrveē asaj tė rekrutimit
tė bashkėfshatarėve prej tyre, u veshi tipare mė
tė qarta tė zotėrve feudalė. Nė gjysmėn
e dytė tė shek. XVIII ata ndryshonin fare pak nga feudalėt
e zakonshėm, bylykbashė e derebenj. Disa prej tyre qė
u islamizuan fituan edhe tituj feudalė, sikurse bajraktari
i Hotit.

Krahinat e vetėqeverisura i shlyenin shtetit njė haraē
vjetor. Atė ia jepnin nė majė tė jataganit e
jo me dorė, pėr t’i treguar pozitėn e privilegjuar
qė kishin fituar nė sajė tė shpatės e tė
luftės. Nė vitin 1638 banorėt e Malėsisė
sė Madhe i jepnin shtetit osman njė flori nė vit
dhe njė burrė pėr shtėpi nė rast lufte.
Krahina e Mirditės jepte vetėm ushtarė me rrogė.
Himara e Kurveleshi i jepte njė haraē ose taksė
pėr kokė. Shpeshherė fshatarėsia e kėtyre
krahinave nuk e shlyente haraēin. Kėshtu, nė vitin
1620 Dukagjini, Pipėri e Kelmendi “nuk i paguanin haraē
askujt”, nė vitin 1675 Himara nuk u bind tė paguajė
haraēin. Tė njėjtin veprim bėri edhe malėsia
e sanxhakut tė Shkodrės nė vitin 1692.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
ZONA E ĒIFLIGUT
Ēifligjet nė shek. XVI

Tė dhėnat e defterėve kadastralė tė shek.
XVI dėshmojnė pėr krijimin e dy kategorive ēifligjesh
nė zotėrim tė feudalėve, tė ngritura mbi
tokat jorajatike dhe mė vonė rajatike, tė ngarkuara
vetėm me detyrimet ndaj zotėruesit tė tokės.
Ngritja e tyre ndoqi rrugė tė ndryshme. Njėra nga
kėto ishte shtėnia nė dorė e tokave djerrė
tė truallishteve, d.m.th., tė fshatrave tė braktisura.
Zakonisht ato janė marrė nė zotėrim nga feudalė
tė mėdhenj, funksionarė si zaimė, sanxhakbejlerė
deri nė vezirė. Kėshtu, truallishta Pistul nė
nahijen e Tejbunės ishte nė dorė tė Vezirit
tė Madh, Sinan Pashės, kundrejt pagimit tė taksės
sė tapisė arkės shtetėrore nė sasinė
500 akēe. Mė vonė truallishtet mund tė hynin
nė procesin e shitblerjes nė bazė tė lejes sė
spahiut dhe vendimit tė kadiut.

Pėrveē truallishteve ata vunė dorė mbi tokat
e hapura rishtazi nga pyjet, si dhe nė parcelat qė nė
defterėt kadastralė cilėsoheshin me emrin tokė
(zemin) e arė (tarlla). Zotėruesit shlyenin vetėm
tė dhjetėn. Kėshtu mė 1582 truallishtja Kusheva
nė nahijen e Shkodrės ishte vend pyjesh dhe ishte marrė
nė zotėrim nga ket’huda Mustafai qė jepte 100
akēe si bedel i sė dhjetės. Ato merreshin nė
zotėrim me tapi nga i zoti i tokės dhe hynin nė procesin
e shitblerjes vetėm me vendim tė kadiut.

Sė treti, feudalėt vunė dorė mbi kullotat verore
(zemin-i yaylak). Kėshtu Mehmet Pasha, mirliva i Moresė,
kishte nė zotėrim tokat e kullotės verore nė
fshatin Malēinova tė Prizrenit. Me kėto tri rrugė
ata siguruan nė zotėrim personal tokėn pa qenė
tė ngarkuar tėrėsisht me detyrimet e bashtinės
sė rajasė. Kjo i hapi rrugė grumbullimit tė
tyre dhe krijimit tė ēifligjeve. Pėr ēifligun
e Malkoēit, tė birit tė Aliut, tė pėrfshirė
nė truallishten Ajalisi tė timarit tė Kurdit nė
fshatin Mesopotam tė Delvinės thuhet: “ky kishte
marrė me tapi truallishten Ajalisi dhe e kishte bėrė
ēiflig; tė dhjetėn ia jep spahiut tė Mesopotamit”.

Duke shtėnė nė dorė tokėn, feudalėt
krijuan njė numėr tė konsiderueshėm ēifligjesh
qė kishin si detyrim tė vetėm pagimin e sė dhjetės.
Nė kėtė kategori bėnin pjesė edhe ēifligjet
e krijuara nga blerja e bashtinave tė vojnukėve ose tė
ushtarakėve tė tjerė, tė ēliruar nga
detyrimet, gjatė periudhės kur u shthur ky organizim ushtarak.
P.sh., nė fshatin Leshnica tė Bihorit nė sanxhakun
e Prizrenit, Jahjai i biri i Isait, zotėronte njė ēiflig
tė formuar nga vende tė vojnukėve tė suprimuar,
i cili jepte si detyrim tė dhjetėn. Zakonisht kėto
ēifligje punoheshin nga vetė pjesėtarėt e
familjes sė feudalit, ose me punėn angari tė fshatarėve,
ose jepeshin nė gjysmatari, siē veprohej me hasa-ēifligjet.
Kėshtu, spahiu Hasan punonte e mbillte vetė ēifligun
e tij nė fshatin Gjerbės tė Tepelenės. Po ashtu
vepronte komandanti i topēinjve tė kėshtjellės
sė Shkodrės me tokat nė truallishten Goden tė
fshatit Shendvraē tė Shkodrės.

Njė kategori tjetėr ēifligu u ngrit mbi tokat rreth
qyteteve. Kėshtu, nė fund tė shek. XVI, nė qytetin
e Beratit kishte 146 ēifligje, nė atė tė Elbasanit
83, nė Peqin 83, nė Novobėrdė 39, nė Gjirokastėr
35 etj. Rreth 50% e tyre ishte nė zotėrim tė funksionarėve
tė administratės shtetėrore si sanxhakbejlerė,
komandantė kėshtjellash, ēeribashė etj. Njė
numėr tė vogėl zotėronin zanatēinjtė.
Nė fillim tė shek. XVI madhėsia e kėtyre ēifligjeve
ishte sa ajo e ngastrės qė punohej me njė pendė
qe, kurse nė fund tė atij shekulli u ngrit deri nė
6 pendė qe tokė. Krijimi nė afėrsi tė qyteteve
i njė numri tė madh ēifligjesh shpjegohet, sė
pari, me faktin se si rrjedhim i zhvillimit tė jetės urbane
dhe i ushtrimit me gjerėsisht tė zejtarisė e tė
tregtisė, qytetarėt braktisėn gradualisht bujqėsinė
dhe u shisnin feudalėve tė drejtat e zotėrimit tė
bashtinave, pa pasur asnjė sanksion pėr braktisjen e tokės,
siē ndodhte nė tokėn mirie. Zhvillimi ekonomik-shoqėror
mė i hovshėm i qyteteve tė Beratit dhe tė Elbasanit
nėnkupton edhe zhvillimin mė intensiv se gjetiu tė
procesit tė shitblerjes tė sė drejtės sė
zotėrimit tė tokės pėr tokat nė afėrsi
tė tyre, i cili solli si rezultat krijimin e njė numri
mė tė madh ēifligjesh. Sė dyti, shpjegohet
me rrethanėn se shumica e ēifligjeve ishte krijuar nė
sinoret me fshatrat, d.m.th. nė vende ndėrmjet kufijve
me fshatrat, tė cilat nuk ishin pėrfshirė nė
bashtina rajash. Tė tilla ishin ēifligjet nė sinoret
me fshatrat Lapardha, Vrion, Velabisht. Ēifligjet rreth qytezės
sė Peqinit ishin krijuar nė tokat e hapura dhe tė
punuara rishtaz.

Ēifligjet u krijuan edhe nė tokat shtetėrore me
statusin rajatik dhe tė ngarkuara me detyrimet karakteristike
pėr fshatarin raja. Kjo ndodhi atėherė, kur nė
procesin e shitblerjes tė sė drejtės sė zotėrimit
tė tokės u bė njė kapėrcim cilėsor,
kur ai u zhvillua midis fshatarėve raja dhe feudalėve.
Hyrja e feudalėve nė kėtė proces ēoi
nė grumbullimin e tokave nė duart e tyre dhe si rrjedhim,
nė formimin e ēifligjeve. Kėshtu, midis rajasė
dhe spahiut u fut njė person i tretė, i ndėrmjetėm,
ēifligari (ēifligsahibiu), qė merrte njė
pjesė tė rentės sė krijuar nga fshatari qė
kishte humbur tokėn. Me blerjen e sė drejtės sė
zotėrimit tė tokės nga ēifligari, ēifligjet
e ruanin statusin si tokė shtetėrore rajatike. Si rrjedhim
ai ishte i detyruar tė shlyente detyrimet e fshatarit prej
tė cilit i bleu ato. E meta e ēifligjeve tė deriatėhershme
ishte mungesa e krahėve tė punės. Prandaj feudalėt
pėrpiqeshin tė siguronin kėtė element tė
rėndėsishėm, krahas tokės, si dy premisat pėr
lindjen e njė kategorie mė tė lartė ēifligu,
si njė ekonomi e madhe e destinuar pėr treg dhe e pakushtėzuar
me ndonjė detyrim. Kjo u duk qartė nė pėrēapjet
e tyre pėr tė shndėrruar nė ēifligje
truallishtet e populluara nga banorė tė ardhur pėr
shkaqe tė ndryshme dhe tė kthyera nė vendbanime qė
nuk ekzistonin nė regjistrimin e mėparshėm dhe qė
nuk kishin qenė tokė mirie nė pėrdorim tė
rajave. Shembullin mė tipik e paraqitnin ēifligjet e
krijuara nė fshatin Ēermė tė Myzeqesė,
ku ēifēinjtė kishin ardhur nga fshatrat qė
nuk pėrfshiheshin nė sanxhakun e Vlorės. Nė
defterėt gjenden raste kur nė njė territor tė
pėrfshirė nė njė ēiflig, pas regjistrimit
ishte krijuar njė vendbanim i ri, njė fshat qė mbante
emrin e ēifligarit. P.sh., nė vitin 1583 gjejmė
vendbanimin e quajtur Ēifligu i Iskender Vojvodės me
16 ēifēinj.

Me sigurimin e fuqisė sė nevojshme punėtore, ekonomia
personale e feudalit dilte nga kuadri i ngushtė i kufizuar
i ēifligut, tė formuar nga tokat jorajatike dhe qė
shlyenin tė dhjetėn dhe salarien.

Procesi i krijimit dhe i zgjerimit tė ēifligjeve nė
toka mirie varej nga njė sėrė faktorėsh, nga
zhvillimi i ekonomisė nė tėrėsi, nga rritja
e zgjerimi i marrėdhėnieve mall-para dhe dobėsimi
i ekonomisė natyrore, nga zėvendėsimi gradual i rentės
nė natyrė me rentėn nė tė holla, nga pasurimi
i klasės feudale. Nė kėtė drejtim njė rol
po aq tė rėndėsishėm, luante edhe procesi i
thellimit tė diferencimit shoqėror nė fshat deri
nė shitjen e sė drejtės sė shfrytėzimit
tė tokės.

Nė shek. XVI, kur kėta faktorė ishin nė fazėn
fillestare tė zhvillimit, ēifligjet e formuara me toka
rajatike, ku ishin vendosur fshatarė tė ikur, ishin tė
pakta nė krahasim me ēifligjet e formuara me toka mirie
jashtė parcelave tė fshatarėve raja. Krijimi i ēifligjeve
nė tokat rajatike ēante rrugė me vėshtirėsi
pėr arsye tė statusit fiskal tė tyre tė rėndė
dhe tė moslejimit pėr ta ndryshuar atė, tė kontrollit
me rreptėsi nga shteti mbi organizimin e prodhimit nė
bazė tė ndarjes sė tokės ēdo shtėpie
fshatare. Ēifligjet e krijuara nė tokat rajatike ishin
ngarkuar veē sė dhjetės e salaries edhe me detyrimet
qė lidheshin me personin e fshatarit, si ispenxha, xhizja,
dhe taksat e jashtėzakonshme si avarizi, bedeli, nuzuli e sursati.
Kėto detyrime duhet t’i paguante ēifligari, por
nė fakt i shlyente ēifēiu. Fshatari qė kishte
humbur pronėn private dhe tokėn, mund ta punonte atė
si ēifēi, por nė kushte shumė tė rėnda.
Ai duhej tė vazhdonte tė shlyente taksėn e pendės
dhe detyrimet shtetėrore.

Nė fund tė shek. XVI nė tokat shqiptare ishin krijuar
dy tipa kryesorė ēifligjesh: ēifligje tė
vogla qė punoheshin kryesisht nga pjesėtarėt e familjes
dhe ēifligje qė punoheshin nga fshatarė raja.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Shthurja e sistemit tė timarit dhe lindja e ēifligjeve

Qė nga gjysma e dytė e shek. XVI sistemi i timarit hyri
nė fazėn e shthurjes, e cila u forcua edhe mė tepėr
gjatė dy shekujve (XVII-XVIII) dhe vazhdoi deri nė reformat
centralizuese tanzimatiste tė viteve 30 tė shek. XIX.
Shthurja ndodhi pėr njė varg faktorėsh.

Shteti nė radhė tė parė filloi tė shkelė
rregullat e shpėrndarjes sė tokės shtetėrore,
pėr tė kėnaqur funksionarėt e lartė, mbėshtetjen
kryesore, duke u dhėnė atyre zotėrime nė formė
dhurimi. Pėr mė tepėr ato u jepeshin njerėzve
qė nuk ishin tė shpatės. Krahas haseve perandorake,
tė vezirėve e tė qeveritarėve, nė tokat
shqiptare u vu re forma e veēantė e hasit e quajtur
pashmakllėk i lirė (serbest). Kėto hase u jepeshin
nėnave, grave, vajzave dhe shėrbyesve tė veēantė
(hasekije) tė sulltanėve. Nė vitin 1681 nė duart
e hasekie Aishe sulltanes ndodhej hasi pashmakllėk i lirė
i Krahasit, i pėrbėrė prej 22 fshatrash nė sanxhakun
e Vlorės. Kjo ishte njė shkelje e rėndė e parimeve
tė sistemit tė timarit, mbasi pėrbėnte njė
hap tjetėr tė madh drejt cenimit tė pronėsisė
shtetėrore.

Shteti e shtriu edhe mė tej shkeljen e rregullave gjatė
shpėrndarjes sė timareve. Sipas kanunameve osmane timaret
ishin dy lloje: timare me teskere dhe timare pa teskere. Tė
parat jepeshin nga bejlerbeu dhe me dekret tė sulltanit, kurse
tė dytat jepeshin pa dekret sulltanor. Nė vitin 1716 sulltani
me njė ferman tė veēantė, i njohu Ali Pashės,
qeveritar i sanxhakut tė Janinės, disa tė drejta
qė deri tani i kishte vetė ai nė lidhje me shpėrndarjen
e timareve dhe tė ziameteve, tė mbetura bosh nga ata qė
kishin vdekur pa lėnė trashėgimtarė ose qė
kishin braktisur shėrbimin. Kėto duhej t’u jepeshin
atyre qė ishin gati tė merrnin pjesė nė fushatat
ushtarake nėn komandėn e allajbeut tė sanxhakut dhe
qė banonin nė sanxhakun ku ndodhej zotėrimi. Ky shembull
tregon se vetė pushteti qendror u jepte mundėsi nėpunėsve
qė t’i shkelnin ato me tė dyja kėmbėt.
Kėshtu ky qeveritar pėr shkak tė abuzimeve tė
kryera gjatė kėsaj periudhe, u shkarkua nga detyra pak
mė vonė.

Shkelje bėheshin edhe nga poshtė, nga paria e krahinave
pėr tė siguruar tė ardhura tė mėdha. Sipas
rregullit tė moēėm zotėrimet e lidhura me
postet si komandant kėshtjelle, me vdekjen e zotėruesit,
i kalonin njė personi qė propozohej prej parisė sė
vendit. Jo rrallė paria propozonte persona tė paqenė
dhe tė ardhurat i merrte pėr vete. Kėshtu nė
vitin 1780 vdiq Sulejman Agai, komandant i kėshtjellės
sė Ulqinit. Detyra e komandantit iu dha njė personi qė
nuk ekzistonte nė realitet. Tė ardhurat shkonin nė
favor tė atyre qė e kishin propozuar. Nė vitin 1708-1709
propozohet qė timaret e ruajtėsve tė kėshtjellės
sė Shkodrės t’u jepeshin anėtarėve tė
esnafėve. Kėta shembuj tregojnė se kėto zotėrime
ishin nė duart e parisė sė kėtyre krahinave,
e cila nuk respektonte rregullat e shtetit pėr dhėnien
e tyre. Me pretekste tė ndryshme, si vdekje pa lėnė
trashėgimtar, mosparaqitje nė detyrė, braktisje tė
saj, me propozimin e komandantit tė forcave ushtarake, mjaft
personave iu hiqej e drejta mbi zotėrimet. Nė vitin 1641,
si rezultat i shpifjeve tė ish-sanxhakbeut, Jusuf Bej i hiqet
allajbeut ziameti prej 21 200 akēesh nė fshatin Kratovė
sė bashku me disa fshatra tė tjerė tė nahijes
sė Beratit.

Nga shkelja e rregullave tė shpėrndarjes sė timareve
vihej re pėrqendrimi nė njė dorė tė vetme
i dy a mė shumė timareve. Duke pėrfituar nga prirja
e pėrgjithshme e braktisjes sė shėrbimit ushtarak,
mjaft spahinj, me pretekste tė ndryshme, si “vdekje pa
lėnė trashėgimtar”, ose “pse kishin kaluar
10-15 vjet qė kishin qenė bosh”, me miratimin e
organeve mė tė larta, pėrqendruan nė duart e
tyre dy deri pesė timare. Shtėnia nė dorė e
mbi dy timareve ishte njė shkelje e rregullave juridike mbi
pronėsinė. Ajo ishte nė dėm tė shtetit,
mbasi numri i spahinjve zvogėlohej shumė. Nė vitin
1702 Hysejni merr njė timar prej 5 300 akēesh qė
mė parė kishte qenė i ndarė nė tri timare
tė vogla nė nahijen e Pėrmetit dhe atė tė
Beratit, por qė kishin mbetur bosh. Nga regjistrimi i pėrgjithshėm
i vitit 1701-1702 del se nė sanxhakun e Vlorės rreth 35
spahinj kishin nė duart e tyre nga dy timare.

Timaret e ziametet i trashėgonin edhe fėmijėt e mitur.
Sipas kanunamesė sė Sulejmanit, derisa djali tė arrinte
moshėn madhore, shėrbimin ushtarak do ta kryente kujdestari
ose shėrbėtori i tij. Nė shek. XVII nė vend
tė kėtij shėrbimi nga tė tjerėt pėr
fėmijėt e mitur dhe pėr spahinjtė e moshuar,
merrej njė taksė nė tė holla e quajtur bedel
i kalorėsve nė madhėsinė 5 000-6 000 akēe
(1686-1760). Kėrkesa e tij si nga fėmijėt e mitur
dhe nga spahinjtė e moshuar, ėshtė njė dėshmi
tjetėr, ndofta nga mė tė rėndėsishmet,
qė tregon se timari i kėsaj periudhe ishte shumė
larg timarit tė shek. XV dhe i ishte afruar shumė pronės
private tė pakushtėzuar.

Njė ndryshim vihet re edhe nė mėnyrat e administrimit
tė zotėrimeve. Te haset, si metodė mbizotėruese,
ishte marrja me qira pėr njė vit e sė drejtės
sė vjeljes sė tė ardhurave. Vjelja me anė tė
njė pėrfaqėsuesi kishte kaluar nė plan tė
dytė. Administrimi me kėto dy mėnyra u shtri deri
nė timaret e ziametet, gjė qė nuk kishte ndodhur
mė parė. Nė fillim tė shek. XIX sipėrmarrja
u shtri deri nė ngastrėn e fshatarit. Kjo ishte njė
shprehje tjetėr e ndryshimeve qė kishin ndodhur nė
sistemin e timarit.

Tė gjitha kėto ndryshime dėshmojnė se sistemi
i timarit kishte hyrė nė fazėn e shthurjes. Thelbi
i shthurjes ka tė bėjė me humbjen e karakterit ushtarak
tė pronės shtetėrore dhe me prirjen pėr ta kthyer
zotėrimin e kushtėzuar nė njė pronė private.

Prekja e pronės shtetėrore prej shtetit u bė kryesisht
nėn shtytjen e klasės feudale. Ajo synonte ta kthente
zotėrimin e kushtėzuar me shėrbim nė pronė
private. Feudalėt i kthyen sytė nga toka pėr tė
formuar ēifligun, si njė ekonomi e madhe bujqėsore
e paracaktuar kryesisht pėr treg. Ata hodhėn sytė
mbi ekonominė vetjake (hasa-ēiflig). Meqenėse ajo
ishte lidhur me zotėrimin dhe zotėruesit nuk kishin kohė
tė merreshin me punimin e saj, ata ishin tė interesuar
qė tė kthehej nė tokė rajatike dhe tė merrnin
ēka u takonte nga legjislacioni osman. Nė kėto
kushte shteti lejoi dhėnien e ekonomive vetjake me tapi. Personat
qė i merrnin nė pėrdorim ishin tė detyruar t’i
jepnin spahiut tė dhjetėn e salarien, siē veprohej
nė tokat mirie. Ata ishin ēliruar nga detyrimet e rajallėkut,
nga xhizja e avarizi. Duke ndjekur kėtė rrugė, feudalėt
krijuan nė vend tė hasa-ēifligut tė mėparshėm,
ekonomi tė jetėrsueshme, tė trashėgueshme e
tė pakontrollueshme nga shteti dhe tė pakushtėzuara
nga shėrbimi ushtarak. Marrja me tapi e tokave tė ekonomisė
vetjake (hasa-ēifligjeve) ishte njė nga rrugėt
qė ndoqėn feudalėt pėr tė siguruar toka
nė zotėrim privat.

Pas ekonomisė vetjake feudalėt vunė dorė mbi
tokat rajatike. Pėr kėtė u pėrdorėn rrugė
tė ndryshme.

1. Shitblerja. Feudalėt shfrytėzuan mundėsitė
e legjislacionit osman. Sipas kėtij spahiu kishte tė drejtė
t’ia hiqte tokėn fshatarit raja dhe t’ia jepte
njė tjetri, nė rast se ai nuk plotėsonte detyrimet
qė kėrkonte ligji. Gjithashtu spahiu ia jepte tokėn
njė tjetri, kur i zoti i saj vdiste pa lėnė trashėgimtar.
Ai kishte tė drejtė t’ia jepte njė tjetri edhe
nė rast se fshatari raja qė e punonte tokėn hiqte
dorė nga e drejta e shfrytėzimit tė saj kundrejt
njė shpėrblimi ose vullnetarisht. Toka i kalonte nė
kėtė mėnyrė njė pronari tė ri tė
ēifligarit. Kėshtu, midis spahiut e rajasė hyri
njė person i tretė, i ndėrmjetėm, ēifligari.
Ai filloi tė blejė tapitė e rajasė. Vetė
spahiut i ndalohej tė vinte dorė mbi tapitė e rajave
tė zotėrimeve tė veta. Ēifligari ishte i detyruar
t’i paguante spahiut tė dhjetėn, salarien, si dhe
taksat e rajallėkut. Shitja e sė drejtės sė
shfrytėzimit tė tokės erdhi si pasojė e trysnisė
qė e detyronte fshatarėsinė raja tė hiqte dorė
prej tė drejtave tė saj mbi tė. Nė regjistrat
e sherieve tė qyteteve tona gjen shembuj tė shumtė
tė shitblerjes. Njė shembull tipik ėshtė familja
e Biēakēinjve tė Elbasanit. I pari i saj, Mehmet
Agai (1621-1630) bleu njė pasuri tokėsore mjaft tė
madhe, duke i paguar tė zotit tė tokės taksėn
e tapisė. Pastaj e vazhduan fėmijėt, motrat dhe nipėrit.
Rukije Hanėmi, e shoqja e Sulejman pashė Biēakēiut
bleu toka mylke shtetėrore nė fshatrat e Mirakės,
Pishkashit, Shėn Bitrit, Skroskės etj. Ēifligjet
e kėsaj familjeje shtriheshin nė Elbasan, nė Gramsh,
nė Myzeqe, nė Peqin etj.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Marrėdhėniet ēifēi-ēifligar
Nė varėsi tė shkallės sė shpronėsimit
tė ēifēiut, ndėrmjet ēifligarit dhe
ēifēiut u vendosėn disa lloje marrėdhėniesh,
si: sistemi i njė tė tretės, i gjysmatarisė,
i njė tė katėrtės dhe i qesimit.

Ndarja e prodhimit sipas pėrpjesėtimit dy me njė,
qė njihet me emrin e treta, u vendos midis ēifligarit
dhe ēifēiut kur ky i fundit, pėrveē punės
sė vet, fuste nė prodhim edhe qetė, veglat e punės
dhe farėn, qė ishin pronė e tij vetjake. Kjo ndarje
bėhej mbi mbetjen e prodhimit, pasi hiqej njė e dhjeta
qė i jepej tė zotit tė tokės. Sistemi me tė
tretė ka qenė pėrhapur nė shumicėn dėrrmuese
tė ekonomive ēifligare tė vendit tonė. E treta
u njoh efektivisht edhe nga sulltani nė ēifligjet qė
nė vitet 1821-1822 iu konfiskuan Ali pashė Tepelenės
dhe mė vonė nė ato perandorake qė u formuan
nė fushėn e Myzeqesė. Pjesa mė e madhe e fshatarėsisė-raja,
qė u prek prej procesit tė zhveshjes nga toka, u shpronėsua
vetėm pjesėrisht, sepse ruajti ende mjetet e punės.

Ndarja e prodhimit pėrgjysmė u vu nė jetė kryesisht
nė ato ēifligje, ku krahu i punės u sigurua nga
fshatarėsia-raja e shpronėsuar plotėsisht. Duke i
dhėnė ngastrėn e tokės, mjetet e punės
dhe farėn, ēifligarėt i imponuan kėsaj kategorie
fshatarėsh njė ndarje mė tė pafavorshme tė
prodhimit, gjysmatarinė.

Edhe nė disa ēifligje feudale, si nė disa nga ato
tė Ibrahim pashė Bushatlliut, nė ato tė Sulejman
pashė Biēakēiut etj., ndonėse mjetet e punės
dhe fara u pėrkisnin ēifēinjve, nuk zbatohej
e treta, por ndarja e prodhimit pėrgjysmė. Kjo ndarje
ka qenė vendosur, siē del nga njė pohim i kadiut
tė Elbasanit, pėr shkak tė kushteve mė tė
favorshme tė kėtyre tokave, e sidomos tė afėrsisė
sė tyre me qytetet.

Njė sistem tjetėr i rentės nė ēifligje
ka qenė qesimi, ose dhėnia nė kryevjet, i njė
sasie tė prerė prodhimi pėr ēifligarin. Qesimi
ishte i leverdisshėm pėr ēifligarin, sepse interesat
e tij nuk prekeshin nga vitet e kėqinj bujqėsorė.
Por, ai qe i dėmshėm pėr prodhuesit e drejtpėrdrejtė,
njė pjesė e tė cilėve, duke mos mundur ta shlyenin
sasinė e caktuar nė vitet e prodhimeve tė pakta,
detyroheshin tė futeshin nė borxhe dhe kur nuk kishin
tjetėr rrugėdalje, braktisnin fshehurazi tokėn. Pėr
tė vėnė nė vend humbjet nga kėto braktisje,
ēifligarėt e kėrkonin qesimin nga bujqit e tjerė
qė mbeteshin nė ēiflig, duke u dhėnė
atyre ngastrat e braktisura. Mirėpo, me sa duket, as kjo masė
nuk i shpėtoi nga degradimi ēifligjet me qesim. Pasoja
tė tilla patėn nė Myzeqe tė njėzet e pesė
ēifligjet e Ibrahim bej Kavajės. Sulltani, i cili i
shtiu nė dorė kėto ēifligje mė 1836,
urdhėroi qė qesimi tė zėvendėsohej me tė
tretėn me qėllim qė bujqit tė ktheheshin nė
ngastrat e tyre.

Sistemi i sė tretės dhe i gjysmės sė prodhimit
hyri edhe nė blegtori. Pasi formuan tufa tė mėdha
dhensh e dhish, pronarėt e tyre ua jepnin ato pėr kullotje
barinjve pa bagėti ose me pak bagėti. Nė rast se
kėta tė fundit i pėrballonin vetė shpenzimet
e kullotės etj., pronarėt e tufave merrnin vetėm
tė tretėn e shtimit tė tufės, tė leshit
dhe tė qumėshtit ose tė nėnprodukteve tė
kėtij. Kur pronarėt e barinjtė pėrballonin vetė
gjysmėn e shpenzimeve, ata ndanin pėrgjysmė shtesėn
e bagėtive, leshin dhe qumėshtin.

Edhe nė prodhimin e kripės, qė sė bashku me
ziftin pėrbėnin dy produktet kryesore tė industrisė
nxjerrėse, nė ēifligjet u zbatua sistemi pėrgjysmė.
Pėr prodhimin e kripės nė Seman, sipėrmarrėsit
caktonin nga bujqit e ēifligjeve tė sulltanit nga njė
ose dy veta pėr ēdo shtėpi bashkė me qetė
dhe karrot e tyre. Pasi i mbanin nė punė pėr njė
kohė prej katėr ose pesė muajsh, prodhimin e ndanin
pėrgjysmė, por pjesėn qė u takonte bujqve ua
jepnin nė tė holla e jo nė natyrė. Nė kohėn
e sundimit tė Ali pashė Tepelenės, ēdo bujk
qė punonte me qetė e karron e vet, nuk merrte mė
shumė se njė grosh nė ditė.

Nė pronat e institucioneve fetare zbatoheshin pak a shumė
po ato sisteme marrėdhėniesh si nė ēifligjet
private, gjysmataria, e treta dhe qesimi. Nė tokat e kishės
ortodokse, si nė manastirin e Shėn Kollit tė Boboshticės,
punonin mėditės argatė tė pajtuar pėr jetė.
Kishte raste, si nė Mirditė, ku malėsorėt punonin
falas tokat e kishės ose bėnin punė angari tė
paktėn njė ditė nė javė.

Tradita dėshmon se nė sistemin e ēifligjeve ēifēinjtė
kishin ndaj ēifligarit edhe detyrime tė paligjshme.
Ata detyroheshin tė bėnin punė angari, nė dobi
tė ēifligarėve privatė apo tė sipėrmarrėsve
tė ēifligjeve tė sulltanit pėr tokėn
e oborrit tė tyre, pėr kullotjen e kafshėve tė
punės dhe pėr prerjen e druve e tė qerestesė
pėr nevojat e veta. Ēifligarėt privatė i detyronin
ēifēinjtė t’u punonin tokat apo t’u
kositnin barin e livadheve etj. Prodhimet qė u takonin ēifligarėve,
ēifēinjtė ishin tė detyruar t’ua ēonin
jo vetėm nėpėr hambarėt, por edhe nė treg
apo nė skelė ku ata kishin nevojė. Ndėrsa sulltani
si pronar ēifligjesh, i detyronte bujqit-ēifēinj
tė bėnin punė angari pėr nevojat ushtarake.
Sasia e punėve angari nuk ishte caktuar dhe ēifēinjtė
duhej t’i kryenin ato atėherė kur ēifligari
kishte nevojė, pavarėsisht se duhej tė linin nė
mes punėt e veta bujqėsore. Nė disa ēifligje
ēifēinjtė detyroheshin tė ēonin ēdo
vit nėpėr shtėpitė e zotėrinjve, kinse
nė formė dhuratash, prodhime nga tė oborrit tė
tyre, si qengja, shpendė, mjaltė, bulmetra etj.

Gjatė gjithė periudhės sė lindjes dhe zhvillimit
tė sistemit tė ēifligjeve nė gjirin e sistemit
tė timareve, u mbajtėn nė fuqi normat e varėsisė
feudale tė fshatarit raja edhe kur ky u shndėrrua nė
ēifēi. Por, ndonėse pa tokė, ēifēinjtė
mbetėn pėr shtetin feudal osman fshatarė-raja. Si
tė tillė, ata nuk mundeshin tė shkėputeshin
nga varėsia e spahiut ose e myteveliut, tė cilėt
edhe nėpėr ēifligjet vazhdonin jo vetėm t’u
merrnin detyrimet e rajasė, por edhe tė mos i lejonin
tė braktisnin fshatin ose tė merreshin me punė jo
bujqėsore. Krahas kėsaj varėsie, me lindjen e sistemit
tė ēifligjeve lindi njė varėsi e dytė,
ajo ndaj ēifligarit, qė u bė mė e rėndė
se e para.

Shthurja e sistemit tė timareve dhe lindja e rritja e sistemit
tė ēifligjeve shkaktuan ndryshime tė rėndėsishme
nė strukturėn e dy forcave themelore shoqėrore tė
fshatit shqiptar.

Fshatarėsia raja u nda nė tri shtresa me tipare tė
veēanta nga njėra-tjetra. Ajo pjesė e saj, qė
mundi tė ruante tapinė mbi tokėn e vet mbeti nė
gjendjen e vjetėr shoqėrore dhe vazhdoi tė punonte
tokėn e vet e tė rriste bagėti si dhe mė parė.
Por edhe nga radhėt e saj, kryesisht nė zonat malore mė
tė varfra, si nė Dibėr, Mat, Skrapar, Kolonjė,
Dangėlli, Kurvelesh etj., ku kishte depėrtuar sistemi
i timarit, u shkėput njė shtresė fshatarėsh
tė varfėr e cila, duke mos i plotėsuar nevojat e
veta me punėn e bujkut e tė blegtorit, filloi tė
mbėshtetej kryesisht nė profesionin e ushtarit me pagesė.
Kurse pjesa tjetėr e fshatarėsisė raja, qė e
humbi tesarrifin mbi tokėn dhe qė hyri nėn sistemin
e ēifligjeve, formoi shtresėn e fshatarėve ēifēinj,
mbi tė cilėn rėnduan dy varėsi, ajo e spahiut
dhe ajo e ēifligarit.

Shtresėzimi preku edhe klasėn feudale. Para sė gjithash
numri i spahinjve u kufizua mjaft si pasojė e braktisjes sė
timareve nga njė numėr i konsiderueshėm feudalėsh
tė vegjėl dhe nga grumbullimi i dy e mė shumė
timareve nė njė dorė. Sė dyti, nga radhėt
e tyre u veēuan pronarėt e ēifligjeve qė
formuan njė shtresė mė vete.

Shtresa e ēifligarėve bashkohej e bashkėvepronte
me atė tė spahinjve nė pėrpjekjet pėr tė
ndaluar shpėrnguljet e fshatarėve dhe pėr tė
siguruar tapitė e tokave qė shtinin nė dorė.
Por ajo kishte kundėrthėnie me spahinjtė, sepse detyrohej
t’u shlyente atyre detyrimet qė u pėrkisnin si tapilėshues.

Pėrveē dy shtresave kryesore, nė gjirin e klasės
feudale u krijua edhe njė shtresė e tretė, ajo e
ēifligarėve qė ishin nė tė njėjtėn
kohė edhe spahinj. Tė tillė ishin para sė gjithash
feudalėt funksionarė tė shtetit. Kėta shfrytėzonin
jo vetėm ēifligjet e veta me tė drejtėn e
pronarit efektiv tė tokės, por pėr hir tė funksioneve
tė tyre zyrtare merrnin edhe sipėrmarrjet e timareve vakante
qė u jepeshin nė haset e sulltanit. Ky tip feudali ishte
karakteristik pėr periudhėn nė tė cilėn
gjendej procesi i shthurjes sė sistemit tė timareve dhe
i pėrhapjes sė ēifligjeve.

Por nė radhėt e klasės feudale bėnin pjesė
edhe komandantėt ushtarakė (bylykbashėt), tė
cilėt, ndryshe nga spahinjtė e ēifligarėt,
i nxirrnin tė ardhurat e tyre kryesore nga rekrutimi i ushtarėve
me pagesė, pavarėsisht se prej tyre, ata mė tė
mėdhenjtė e mė tė fuqishmit kishin edhe ēifligje.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
QYTETET SHQIPTARE
(1506 - MESI I SHEK. XVIII)

Rritja e qyteteve dhe e prodhimit zejtar
Vendosja e sundimit osman u bė pas luftėrave pushtuese,
qė kishin sjellė pakėsimin e numrit tė qyteteve.
Disa, si Drishti, Deja, Shurdhahu, qė ekzistonin si qendra
prodhimi e shkėmbimi nė gjysmėn e parė tė
shek. XV, ishin shkatėrruar e zhdukur krejtėsisht, kurse
Kruja, Shkodra, Lezha, Durrėsi, Berati, tė shpopulluar
e tė dėmtuar rėndė, kishin mbetur nė madhėsi
fshatrash. Edhe qytetet e pushtuara mė pėrpara, si Gjirokastra,
Vlora, Prizreni, Peja, etj., ende nuk ishin rimėkėmbur.
P.sh., Kruja e Gjirokastra, dikur qendra tė rėndėsishme
administrative dhe ekonomike, nuk kishin mė shumė se 150
shtėpi secila nė fillim tė shek. XVI. Nė kėtė
kohė Berati nuk kishte arritur as nė 600 shtėpi.
Qytetet nuk kishin mundėsi ekonomike tė brendshme ose
tė jashtme pėr njė rimėkėmbje tė shpejtė.
Vetėm qyteti i Vlorės, qė numėronte mbi 1 200
shtėpi, duke pėrfshirė 427 familje ēifute,
tė ardhura nga Spanja e Portugalia, mundi tė luante njė
farė roli nė tregtinė e jashtme.

Me tė vendosur sundimin e tyre, osmanėt e ndryshuan fizionominė
e organizimit tė jetės qytetare. Qytetet kryesore shqiptare
ata i bėnė qendra tė ushtrisė e tė administratės
dhe i shndėrruan nė vatra tė pėrhapjes sė
fesė dhe tė kulturės islamike. Vlora, Elbasani, Shkodra,
Prizreni, Vuēiterna, Peja, Shkupi, Manastiri, Ohri, Janina
e Delvina, pavarėsisht nga madhėsia qė kishin, u
caktuan si qendra sanxhakėsh. Pėrveē garnizoneve
nė to, u vendosėn funksionarė tė ndryshėm
e nė radhė tė parė sanxhakbejlerėt, kadilerėt,
subashėt (funksionarė ushtarakė - administratorė
tė njė vilajeti ose qyteti), dizdarėt (komandantė
kėshtjelle) etj. Qytetet tė quajtura shehėr u pėrfshinė
nė organizimin feudal, por me njė status tė veēantė,
tė dalluar nga ai i timareve nė fshat. Prandaj banorėt
e tyre nuk u futėn nė kategorinė e rajave, por u
quajtėn shehėrli, d.m.th. qytetarė.

Pushimi i veprimeve luftarake, krijimi i qendrave ushtarake e administrative,
qė u shoqėrua me rritjen e kėrkesės pėr
mallra dhe me nevojėn e shtimit tė prodhimit, bėri
tė mundshme qė nėpėr qytetet tė tėrhiqej
njė numėr mė i madh krahėsh pune nga radhėt
e fshatarėsisė, veēanėrisht prej atyre qė
iknin nga timaret pėr t’i shpėtuar gjendjes sė
rėndė nėn spahinjtė. Nga ana tjetėr, tepricat,
qė u krijuan, si pasojė e pėrpjekjeve tė fshatarėsisė
pėr tė pėrmirėsuar gjendjen e vet ekonomike,
dhe detyrimet nė natyrė, qė grumbulloheshin nga spahinjtė,
u derdhėn gjithnjė e mė shumė nėpėr
qytete. Kėshtu, popullsia e tyre filloi tė shtohej dhe
qarkullimi e prodhimi i mallrave tė rritej. Banorėt e
rinj filluan tė vendoseshin sidomos jashtė kėshtjellave.
Lagjet e reja, tė formuara prej tyre, u quajtėn varoshe.

Hapa tė rėndėsishėm pėrpara drejt rritjes
ekonomike dhe shtimit tė popullsisė sė qyteteve u
bėnė nga gjysma e dytė e shek. XVI. Tashmė ata
i kishin kapėrcyer pasojat negative tė luftės dhe
deri nė njė farė mase edhe veprimin frenues tė
faktorėve tė rinj, qė lindėn me vendosjen e
regjimit ushtarak osman dhe qė ngadalėsonin ritmet e zhvillimit.
Por rigjallėrimi i tyre u krye me ritme shumė tė
ngadalta dhe u arrit vetėm pas njė periudhe tė gjatė
prej njė shekulli. Nė fund tė shek. XVI numri i banorėve
tė qyteteve ishte rritur. Kėshtu, Prizreni arriti nė
557 shtėpi, Prishtina 506 shtėpi, Trepēa 447 shtėpi,
Novobėrda 366 shtėpi, Vuēiterna 286, Janieva 288
shtėpi.

Qyteti mė i zhvilluar nga pikėpamja ekonomike nė
fund tė shek. XVI ishte Berati, i cili kishte mbi 1 000 shtėpi
dhe mė shumė zejtarė e tregtarė se qytetet e
tjera (638 zejtarė e 13 tregtarė). Sipas njė udhėtari,
duke qenė i vendosur nė njė vend pjellor dhe i lidhur
me rrugė tregtare me Vlorėn, Berati “ishte njė
qytet shumė i pasur me sende tė ndryshme pėr nevoja
tė njeriut”. Qyteti tjetėr i madh ishte Vlora. Nė
kėtė skelė vinin prodhime tė ndryshme nga vendet
e Evropės, si pėlhura pambuku e mėndafshi, cohė
leshi e kadifeje, stolira, prodhime lėkure etj., tė cilat
shpėrndaheshin pastaj nė qytetet e tjera. Nga Vlora eksportohej
drithė, kripė dhe zift. Elbasani, i vendosur nė mes
tė rrugėve tregtare qė lidhnin Shqipėrinė
me krahinat e brendshme tė Gadishullit Ballkanik, mori njė
zhvillim mjaft tė shpejtė. Nė fund tė shek.
XVI ai kishte rreth 900 shtėpi.

Nė veri, qyteti i Shkodrės u bė shpejt qendra kryesore
ekonomike e veriut me rreth 300 shtėpi. Shkodra kishte njė
pazar, ku pėrveē produkteve bujqėsore tregtoheshin
me shumicė mallra tė tjera tė konsumit tė gjerė.
Ai lidhej me Shirgjin, me Prizrenin e me qytete tė tjera. Lezha,
si skelė natyrore e Shkodrės, u bė qendėr e
rėndėsishme e tregtisė tranzite nė Shqipėrinė
e Veriut, veēanėrisht pėr tregtinė e drithit.
Duke grumbulluar, thuajse gjithė mallrat e krahinave veriore
e verilindore qė shkonin mė pas nė skelat e tjera
tė Adriatikut, Lezha pati nga tregtia tė ardhura mė
tė mėdha nga ato tė Vlorės. Kjo skelė luajti
njė rol tė madh pėr gjallėrimin ekonomik tė
qytetit tė Shkodrės.

Edhe Prizreni, qė lidhej me rrugė tregtare me Shkodrėn,
mori njė zhvillim tė madh. Mė 1538 ai kishte 117
dyqane dhe hane, kurse nė fund tė shek. XVI numėroheshin
246 zejtarė. Prizreni kishte tiparet e njė qendre administrative
me popullsi tė madhe, ndofta nga mė tė mėdhatė
nė krahinėn e Kosovės.

Nė fundin e shek. XVI, qytetet, si Kruja, Gjirokastra, Delvina,
Podgorica, Peja, Vuēiterna etj., megjithėse numri i
banorėve tė tyre u dyfishua, nuk arritėn tė
kishin mė shumė se 200-350 shtėpi. Durrėsi e
humbi rėndėsinė ekonomike tė mėparshme
dhe kryente funksionin e njė kėshtjelle bregdetare, kurse
funksionin e qytetit filloi ta luante Kavaja.

Ndonėse asnjė prej qyteteve shqiptare nuk u shkėput
krejtėsisht nga prodhimi bujqėsor, baza ekonomike e tyre
nė shek. XVI ishte nė radhė tė parė zejtaria.
Zejtaritė qė morėn hov tė shpejtė ishin
ato qė lidheshin mė tepėr me pėrpunimin e produkteve
bujqėsore-blegtorale, siē ishin regjia e lėkurėve
dhe pėrpunimi i leshit. Krahas tyre u rritėn edhe zejtaritė
e tjera, prodhimi i tė cilave plotėsonte nevojat e fshatarėve,
qytetarėve dhe tė ushtarėve. Por mbizotėrimi
i ekonomisė natyrore nė fshat nuk lejoi zhvillimin e gjerė
tė kėtyre zejtarive. Nė dokumente bėhet fjalė
pėr rreth 55 zeje tė ndryshme nė qytete e sidomos
lėkurėregjės, kėpucarė, shpataxhinj, kafshėmbathės,
rrobaqepės, takijepunues, berberė, qėndistarė,
leshpunues, samarxhinj, kasapė etj. Nuk mungonin edhe argjendarėt,
gėzoftarėt etj., qė prodhonin artikuj luksi.

Ndryshoi edhe pamja e jashtme e qyteteve. Nė pėrgjithėsi
ato pėrbėheshin nga dy pjesė kryesore: nga kėshtjellat
e rrethuara me mure tė larta, ku, pėrveē garnizoneve
ushtarake dhe administratės qeveritare osmane, ishin vendosur
edhe banorė tė sferave ekonomike dhe nga lagjet e jashtme
(varoshet) tė banuara nga zejtarėt, bujqit etj. Brenda
kėshtjellave ndodheshin kryesisht ndėrtesat qeveritare.
Por, meqenėse muret rrethuese nuk lejonin shtrirjen e banesave,
rrugėt brenda kėshtjellave bėheshin gjithnjė
e mė tė ngushta dhe ēatitė e shtėpive
shpeshherė mbulonin edhe rrugėt publike. Tregu ndodhej
gjithmonė jashtė mureve tė kėshtjellės,
nė varoshet. Nė afėrsi tė kėtyre u ndėrtuan
dyqane dhe magazina sipas llojeve tė zejeve, qė pėrbėnin
embrionet e para tė rrugėve zejtare-tregtare tė ardhshme.

Gjatė shek. XVII, fshatarėt, zejtarėt dhe bujqit
shtuan numrin e banorėve tė qyteteve. Nė tė
njėjtėn kohė qyteti tėrhiqte nga fshati edhe
njė numėr spahinjsh. Nė radhėt e kėtyre
spahinjve kishte edhe tė tillė, tė cilėt, duke
mos pasur asnjė nxitje e interes tė shkonin mė nė
luftė, filluan tė merreshin me veprimtari ekonomike.

Tė dhėnat e bashkėkohėsve pėr numrin e
banorėve tė qyteteve shqiptare nė shek. XVII, tregojnė
qartė se qytetet e Shqipėrisė, ndonjėri me ritėm
mė tė shpejtė e ndonjė mė tė ngadaltė,
u rritėn pa ndėrprerje, madje u krijuan edhe qytete tė
reja. Kėshtu, Elbasani kishte 28 lagje me rreth 4 000 shtėpi,
Prizreni 3 620 shtėpi, Berati ishte me 30 lagje me 2 000 shtėpi,
Shkodra me 15 lagje me 2 000 shtėpi, Prishtina, Vuēiterna
dhe Gjirokastra me 2 000 shtėpi, Vlora me 1 300 shtėpi.
Nga gjendja e fshatit ishin kthyer nė qytete Pogradeci me 430
shtėpi, Tepelena me 300 shtėpi etj.

Ndėrsa gjatė shek. XVI banorėt e qyteteve ishin vendosur
kryesisht nė brendi tė mureve tė kėshtjellave
ose nė afėrsi tė tyre, nė shek. XVII banorėt
e rinj vendoseshin sidomos nė lagjet e jashtme. Shtėpi
tė thjeshta e pėrdhese, tė ndėrtuara me gurė
dhe dėrrasa e shpesh edhe me qerpiē, tregonin gjendjen
e ulėt ekonomike dhe kulturore tė shumicės sė
banorėve tė qyteteve tona. Por nuk mungonin shtėpi
dykatėshe tė rrethuara me kopshte, qė u pėrkisnin
funksionarėve myslimanė e shtresave tė pasura, si
edhe godina publike e fetare tė mėdha e tė hijshme,
sidomos faltore myslimane - xhami e teqe.

Qė nga gjysma e dytė e shek. XVII, qendrat e qyteteve
kryesore ishin pajisur me kulla tė larta, nė tė cilat
ishin vendosur nga njė orė e madhe me kambanė. Nė
dy shekujt e mėvonshėm u pajisėn me kulla tė
tilla (kulla sahati) edhe qytetet mė tė vogla, si Kavaja,
Korēa, Tirana etj.

Ashtu si nė njė varg qytetesh ballkanike, edhe nė
qytetet shqiptare shumica e banorėve kishin pėrqafuar
nė shek. XVII besimin mysliman. Nė Prizren, nė gjysmėn
e parė tė shek. XVII, kishin mbetur vetėm njėzet
e dy shtėpi tė krishtera. Elbasani, Berati, Vlora etj.,
kishin nė gjirin e tyre vetėm pakica banorėsh tė
krishterė. Nė Shkodėr e Ulqin nuk lejoheshin tė
vendoseshin banorė tė rinj, tė besimit kristian,
prandaj kėto qytete u shndėrruan nė qytete kryesisht
myslimane. Mirėpo ndryshe nga tokat e Shqipėrisė
Veriore, Verilindore dhe tė Mesme, nė tokat e Shqipėrisė
Jugore dhe pikėrisht nė kazanė e Korēės,
qė lidhej me sanxhakun e Manastirit, shumica e banorėve
tė qytetit tė Korēės e ruajti besimin e krishterė.
Nė Voskopojė e Vithkuq banorėt ishin krejtėsisht
tė krishterė. Ritmin e islamizimit tė qyteteve tona
e shpejtonin edhe shpėrnguljet e banorėve tė islamizuar
nga fshatrat tė cilėt, me sa duket, e kishin mė lehtė
tė pranoheshin nė qytete. Por midis qytetarėve myslimanė
nė shek. XVII kishte njė pėrqindje tė mirė
kristianėsh tė fshehur (kriptokristianėt), tė
cilėt, megjithėse kishin ndėrruar besimin, nė
tė vėrtetė vazhdonin tė ndiqnin fshehurazi fenė
e vjetėr. Madje pjesėtarėt e tjerė tė familjes,
e veēanėrisht gratė, ende nuk ishin islamizuar.
Me gjithė kėto dallime, lidhjet ekonomike e shoqėrore
dhe besimi i sipėrfaqshėm nė fenė e re u bėnė
disa nga faktorėt qė nuk lejuan nė pėrgjithėsi
veēimin e izolimin sipas feve tė ndryshme tė banorėve
tė qyteteve dhe tė lidhjeve tė tyre me fshatin e
prejardhjes.

Megjithatė, pėr shkak tė shkallės ende tė
ulėt tė zhvillimit ekonomik, ritmi i rritjes sė qyteteve
tona eci me hap relativisht tė ngadalshėm. Njė pjesė
e forcave njerėzore, qė shkėputeshin nga fshati,
nuk mundi tė vendosej nė qytete, por mori rrugėn
e mėrgimit.

Zhvillimi i prodhimit dhe i qarkullimit e bėnė tė
domosdoshėm bashkimin e prodhuesve tė vegjėl qytetarė
nė organizata tė veēanta sipas profesioneve, me
rregulla tė detyrueshme pėr tė gjithė ushtruesit
e zejeve dhe tė tregtisė. Edhe shteti osman ishte i interesuar
pėr disiplinimin e prodhuesve tė vegjėl nė organizata
zejtare, por me kusht qė ky organizim tė bėhej sipas
sistemit osman tė esnafeve. Me anėn e kėtij sistemi,
pushteti qendror i fuste kėto forca dhe prodhimin e tyre nėn
kontrollin e vet, nxirrte prej tyre mjaft tė ardhura dhe i
organizonte zejtarėt nė reparte pune apo ushtarake. Propagandistė
tė sistemit tė esnafeve u bėnė misionarė
tė posaēėm sektesh tė ndryshme fetare islamike,
ndėr tė cilėt, mė aktivėt u treguan shehlerėt
spahinj qė erdhėn nga Anadolli.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Gjurmėt mė tė hershme tė organizimit esnafor
i takojnė gjysmės sė dytė tė shek. XVI.
Mė 1580 nė Elbasan ndeshen esnafet e tabakėve, terzinjve,
leshpunuesve, takijexhinjve, shpataxhinjve, gėzoftarėve.
Kėto s’ishin gjė tjetėr veēse ringjallja
e korporatave tė mėparshme nė kushtet e sundimit
osman, por tė veshura me njė vello fetare islame. Nė
shek. XVII-XVIII, sistemi esnafor u bė forma mbizotėruese
e organizimit tė jetės ekonomike-shoqėrore tė
zejtarėve nė mbarė vendin. Nė Elbasan e nė
Shkodėr 80 llojet e zejeve ishin pėrfshirė nė
30 esnafe, nė Berat kishte 22 esnafe, nė Tiranė 17
esnafe, nė Voskopojė 14 e nė Korēė 20
etj.

Inkuadrimi i zejtarėve nė organizatat esnafore u siguronte
atyre jo vetėm lirinė e veprimit, por edhe atė tė
vetadministrimit, si edhe mbrojtjen me ligj nga shteti osman.

Si forma tė organizimit tė zejtarisė, esnafet ishin
bashkime zejtarėsh tė njė zeje ose tė disa zejeve
tė afėrta. Ato ishin tė ndara sipas besimeve fetare,
ndėrsa udhėheqja e tyre apo llonxha ishte pėrqendruar
nė duart e pėrfaqėsuesve tė shtresės sunduese
osmane. Edhe nė krye tė esnafeve tė krishtera zakonisht
qėndronin njerėzit e kėsaj shtrese.

Tė pėrbėra nga pėrfaqėsues tė kastės
osmane dhe nga mjeshtėr tė pasur, anėtarėt e
llonxhės konsideroheshin tė paprekshėm, sepse mbroheshin
nga pushteti i sulltanit, qė u kishte dhėnė autonomi
tė plotė nė ēėshtjet e zejtarisė.
Sipas pozitės shoqėrore tė secilit, kėta anėtarė
kryenin nė esnafet e mėdha myslimane detyrat e qehajait
(kryetarit tė esnafit), ustabashit (kryemjeshtrit) qė
merrej me teknikėn e prodhimit, myteveliut (kujdestarit) qė
administronte pasurinė, jigitbashit (kryetrimit) qė kryente
detyrat ushtarake etj. Drejtimin shpirtėror me esnafet myslimane
e kishin klerikėt. Nė esnafin e vjetėr dhe tė
rėndėsishėm tė tabakėve kėtė
drejtim e kryente shej, ahi, babaj, i cili kishte si mision kryesor
predikimin fetar.

Vendimet e ndryshme tė udhėheqjeve tė esnafeve pasqyroheshin
me shkrim nėpėr regjistra tė posaēėm,
tė cilėt quheshin qytykė ose kodikė. Mė
tė vjetrit qė njihen deri tani si nė Shqipėri,
ashtu edhe nė Gadishullin Ballkanik, janė kodiku i argjendarėve
tė Elbasanit (1622) dhe kodiku i gėzoftarėve tė
po kėtij qyteti (1699). Nė formėn e vendimeve aty
shkruheshin edhe rregullat pėr funksionimin e brendshėm
tė organizatės, qė ktheheshin nė ligje tė
detyrueshme pėr tė gjithė anėtarėt dhe
njiheshin si tė tilla edhe nga organet e pushtetit e nga ato
gjyqėsore. Kodikėt pėrbėjnė nė fakt
statutet e esnafeve. Disa esnafe tė rėndėsishme arritėn
tė kishin edhe statute tė posaēme, tė rregullta
e tė plota, siē ishte rasti i esnafit tė tabakėve
tė Elbasanit, i cili qysh nga viti 1657 kishte statutin e vet
tė plotė qė njihet si mė i vjetri nė Gadishullin
Ballkanik. Edhe esnafi i bakejve tė Voskopojės pati nė
vitin 1779 njė statut tė tillė tė plotė.
Krahas rregulloreve, esnafet kishin edhe ligjet e pashkruara (sulle),
tė mbėshtetura nė traditėn zakonore. Dallohen
ato tė 137 esnafeve tė Pejės me emrin Sullet e Tabhanės.

Udhėheqja e esnafit shqyrtonte rregullisht gjendjen e pasurisė
sė pėrbashkėt, e cila pėrbėhej nga shumat
qė mjeshtrat derdhnin nė arkėn e esnafit nė
formė taksash ose kuotash, nga taksat qė derdhnin ēirakėt
e kallfėt me rastin e gradimit tė tyre, nga gjobat, dhuratat
etj. Por nė kėtė arkė hynin sidomos kamatat
e shumave qė u jepeshin nė formė huaje, mjeshtrave
tė esnafit ose qytetarėve apo fshatarėve nevojtarė,
me 20 pėr qind interes. Nė kėtė mėnyrė
arkat e esnafeve ishin kthyer nė banka tė vogla, tė
cilat jepnin ndihmesė pėr zhvillimin ekonomik dhe nxirrnin
fitime tė mėdha nga prodhuesit e vegjėl. Njė
pjesė e produkteve pėrdorej si mjet pėr t’u
siguruar tė ardhura udhėheqėsve tė esnafit,
shtetit dhe institucioneve fetare.

Tė rinjtė mund tė mėsonin njė zeje e tė
bėheshin mjeshtėr, nėse punonin si ēirak,
pa pagesė, pėr njė kohė trevjeēare, gjithsej
1 001 ditė. Nė dokumentet e kohės ēiraku cilėsohej
me emrat shegert, hyzmeqar, fiēor, djalė, adept etj.
Pastaj ēiraku shpallej kallfė. Mirėpo kėtė
shkallė nė zeje ai nuk e fitonte pa derdhur nė arkėn
e esnafit njė taksė jo tė vogėl. Me t’u
shpallur kallfė, ai fitonte tė drejtėn e pagesės
(5-10 akēe nė ditė). Kallfės sė zakonshme
nuk i duheshin mė shumė se katėr-pesė vjet kohė
pėr tė ngjeshur brezin e mjeshtrit. Por nė shumė
raste ata punonin edhe disa vite tė tjera te mjeshtrat e tyre
ose tek tė tjerė, gjersa tė mėsonin “sekretet”
e zanatit.

Njė pengesė tjetėr ishte taksa mjaft e rėndė
qė kandidati pėr mjeshtėr duhej t’i paguante
arkės sė esnafit. Kėshtu, mė 1622 nga 24 kallfė
tė argjendarėve tė Elbasanit, 20 nuk ishin nė
gjendje ta paguanin atė. Afati i shlyerjes mund tė zgjatej
deri nė njė vit. Pėr kallfėt e varfėr njė
taksė e tillė bėhej shkak qė ata tė mos
arrinin tė merrnin titullin, aq tė dėshiruar tė
mjeshtrit.

Njė herė nė vit, nė njė ditė tė
caktuar festash fetare, organizohej ceremonia e dhėnies sė
brezit (testireve) ose tė drejtės sė mjeshtėrisė.
Brezi shoqėrohej me pagimin e 150-500 akēeve. Pas ngjeshjes
sė brezit, mjeshtri i ri ndeshte nė pengesa tė reja;
sė pari, atij i dilte problemi i kapitalit pėr tė
hapur punishte mė vete, pastaj pėr tė gjetur ndonjė
dyqan tė lirė, sepse e drejta pėr tė zėnė
njė dyqan i pėrkiste mė parė djalit e vėllait
tė mjeshtrit, qė e kishte pasur e pastaj mjeshtrit tė
ri. Kėto pengesa i detyronin njė varg mjeshtrash tė
rinj tė punonin me mėditje, tė merrnin borxhe nga
arka e esnafit ose nga mjeshtri dhe tė mos ngrinin kokė
edhe sikur tė ēelnin punishten e tyre. Krejt ndryshe
ishte kjo rrugė pėr djemtė ose dhėndurėt
e mjeshtrave. Fryma e kastės u hapte kėtyre rrugėn
qė ua mbyllte tė tjerėve.

Punonjėsi ēirak, kallfė apo mjeshtėr mėditės
detyrohej tė punonte nga lindja e diellit gjer nė perėndim
tė tij nė ditėt e gjata dhe nė ditėt e
shkurtra para lindjes e pas perėndimit tė diellit, domethėnė
rreth 13 orė kundrejt njė pagese prej 5-10 akēesh
nė ditė, qė vlente sa pėr t’u mbajtur
gjallė. Punonjėsi i pakėnaqur ndėshkohej deri
nė rrahje nė mes te pazarit, po tė ngrinte zėrin
pėr ēėshtje pagese e orari.

Esnafet nė Shqipėri kryenin disa funksione tė rėndėsishme
me karakter ekonomik, politik, ushtarak dhe fetar-arsimor. Esnafet
interesoheshin pėr problemet e prodhimit dhe tė qarkullimit
tė mallrave. Me dispozita tė veēanta caktohej numri
i punishteve nė kuadrin e njė zeje, shpėrndarja e
lėndės sė parė, ndarja e punės midis degėve
tė ndryshme tė prodhimit etj. Pėr tė ruajtur
cilėsinė esnafet ishin tė rrepta kundėr atyre
qė shkelnin normat e standardet nė fuqi. Vend tė
rėndėsishėm zinte lufta kundėr konkurrencės
sė lirė. Brenda qarkut tė njė mjeshtėrie,
ajo realizohej me rregullimin e prodhimit, duke filluar nga sigurimi
i lėndės sė parė deri te shitja e produkteve
tė gatshme. Esnafi blinte lėndėn e parė, tė
cilėn ua shpėrndante nė mėnyrė tė
pėrpjesėtuar anėtarėve tė vet. Anėtarėve
u ndalohej shitja pa kriter e mallrave, tregtia ambulante, prodhimi
jashtė nevojave tė tregut, vendosja e ēmimeve sipas
dėshirės etj. Mjeshtrit duhet tė ruanin me fanatizėm
teknologjinė e prodhimit dhe ēmimet e produkteve zejtare.
Pėr disiplinimin e marrėdhėnieve tė pėrditshme
ekonomike, esnafi rregullonte ēėshtjet e njėsive
tė matjes, tė peshės, tarifat e transportit etj.
Njėsia mė e madhe e peshės ishte barra ose ngarkesa
e kalit. Nė shek. XVI njė barrė ishte e barabartė
me 8 kille Stambolli ose me 4 kille Elbasani. Njė kille Stambolli
peshonte 20 okė, kurse ajo e Elbasanit 30 okė. Njė
okė ishte baraz me 400 derhem dhe njė derhem baraz me
3,2 gr.

Esnafet kishin edhe funksione shoqėrore. Duke edukuar tė
rinjtė me edukatėn morale, me bindjen e pėruljen
ndaj mė tė mėdhenjve, tė moshuarve e mė
tė pasurve, pėr edukimin e njė disipline tė
rreptė, ato zhvillonin njė luftė tė fortė
kundėr veseve, imoralitetit, vjedhjes, pirjes sė alkoolit
etj. Masat ndaj punonjėsve nisnin me kėshilla e vėrejtje,
vazhdonin me gjoba dhe pėrfundonin me largimin nga esnafi e
nga qyteti.

Esnafet kryenin edhe veprime ndihme e solidariteti, duke i dhėnė
p.sh. nga arka e tyre lėmoshė familjes sė ndonjė
anėtari tė vdekur, e cila mbetej keq nga ana ekonomike.
Por esnafi nuk ngurronte tė shiste shtėpinė dhe veglat
e punės sė tė vdekurit, po qe se ai nuk e kishte
larė borxhin. Edhe nė rastet kur me emrin e esnafit ose
tė ndonjė vakėflėnėsi, ndėrtohej ndonjė
rrugė, ēezmė apo diēka tjetėr me karakter
publik, shpenzimet pėr kėto ndėrtime pėrballoheshin
nga fajdetė e grumbulluara prej shumave tė dhėna
hua te zejtarėt ose tregtarėt nevojtarė.

Esnafet kishin edhe funksione ushtarake e fetare nė pėrputhje
me rendin feudal ushtarak osman. Anėtarėt e organizatave
esnafore myslimane, qė ishin tė aftė pėr luftė,
merrnin pjesė drejtpėrdrejt nė luftėrat e perandorisė,
qoftė si reparte me armė nė dorė, qoftė
si reparte pune. Anėtarėt e tjerė, duke pėrfshirė
edhe ata tė esnafeve tė krishtera, paguanin e pajisnin
luftėtarėt qė i dėrgonin nė ushtrinė
perandorake. Nė pėrgjithėsi kėta luftėtarė
zejtarė shėrbenin pėr mbrojtjen e kėshtjellave
tė bregdetit shqiptar, meqenėse nė shek. XVII-XVIII
kėto u pėrfshinė nė zonat e kėrcėnuara
nga ushtritė e flotat e huaja. Kėshtu, nė vitin 1689
sulltani urdhėroi mobilizimin e esnafeve nė luftėn
kundėr Austrisė, duke kėrkuar qė tė dėrgonin
ushtarė dhe sasi tė mėdha rezervash ushqimore. Esnafet
e Shkodrės kishin pėr detyrė tė mbronin kėshtjellat
e Ulqinit e tė Tivarit, ato tė Elbasanit, kėshtjellat
e Durrėsit e tė Bashtovės, ato tė Beratit, kėshtjellat
e Vlorės e tė Kaninės. Pėrveē mbrojtjes
sė kėshtjellave nė kuadrin e funksionit ushtarak,
esnafet kishin edhe detyrėn e mbrojtjes sė rendit publik
nė tregjet e qyteteve qė rrezikoheshin nga vjedhjet, djegiet
e nga grabitjet. Zakonisht kėtė detyrė e zbatonin
repartet e armatosura tė tė rinjve tė pamartuar (beqarėve),
qė banonin nė konakė tė veēantė.

Lidhjet e forta tė ēdo esnafi me fenė shfaqeshin
duke pasur ēdo esnaf njė profet ose shenjtor mbrojtės.
Pėr nder tė kėtij, njė herė nė vit
zejtarėt ndalnin punėn, pėrkujtonin anėtarėt
e vdekur dhe pastaj u jepnin testir ēirakėve apo kallfėve.
Nė kėto tė kremte organizoheshin panaire lokale,
nga tė cilat institucionet fetare shtonin tė ardhurat.
Disa panaire tė tilla, sikurse ai i manastirit tė Ardenicės
nė Myzeqe, i manastirit tė Shėn Gjon Vladimirit nė
afėrsi tė qytetit tė Elbasanit dhe ai i manastirit
tė Shėn Naumit buzė liqenit tė Ohrit etj., merrnin
karakter ndėrkrahinor meqenėse nė to vinin zejtarė
e tregtarė nga njė varg qytetesh. Esnafet u jepnin pėrkrahje
materiale, financiare e morale qoftė institucioneve fetare
myslimane, qoftė atyre tė krishtera. Ato i furnizonin
me dyllė, me tė holla pėr orendimin e zbukurimin
e objekteve fetare, ndihmonin pėr ndėrtimin e kishave
e tė xhamive. Nė Voskopojė pjesa mė e madhe
e kishave ishte ndėrtuar me shpenzime tė esnafeve. Mitropolia
e Korēės (1725) nė pjesėn mė tė
madhe u ndėrtua me ndihmat e esnafeve tė kėtij qyteti.
Nė Berat, Gjirokastėr e nė Delvinė kishte mesxhide
me emrin e esnafeve qė i kishin ndėrtuar. Esnafet kremtonin
tė premtet, tė dielat, pashkėt, krishtlindjet, ujėt
e bekuar, Ramazanin, Bajramin, Mevludin, ditėn e Ashures, Nevruzin
dhe Shėngjergjin. Veprimtaria esnafore pėrfshinte edhe
ngritjen kulturore e arsimore tė anėtarėve tė
tyre. Ato ndihmuan nė ngritjen e disa shkollave. Kėshtu,
nė vitin 1763 tė krishterėt e Elbasanit dhanė
122 000 akēe pėr ngritjen e njė shkolle. Ndėrtesa
e Akademisė sė Voskopojės u ngrit me ndihmėn
financiare tė esnafėve tė qytetit. Nė vitin
1756 banorėt e Gjirokastrės dhuruan 317 000 akēe
pėr rindėrtimin e njė shkolle.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

14 Tregetia prej 18.09.08 12:49

Dibrani_84

avatar
gjeneral
gjeneral
Tregtia e brendshme dhe e jashtme

Qytetet ishin njėherazi qendra tregtare dhe zejtare. Qysh nė
shek. XVI pazari i Elbasanit (ēarshi), i Shkodrės, i
Prizrenit dhe i Beratit kishin nga 900 dyqane secili, kurse Shkupi
numėronte 2 150 dyqane. Kėto tė dhėna tregojnė
se Shqipėria kishte tregjet mė tė zhvilluara tė
Ballkanit. Bukureshti nuk kishte atėherė mė tepėr
se 1 000 dyqane, ndėrsa Plovdivi (Bullgari) 880 dyqane. Dyqanet
ishin pėrqendruar nė njė lagje tė vetme, duke
formuar rrugica tė ndara sipas zejeve. Shkodra nė shek.
XVII kishte 27 rrugica tė tilla, si ajo e kazanxhinjve, kujunxhinjve,
dyfekxhinjve etj. Prizreni kishte 24 sokakė (rrugica), Elbasani
30. Pėrveē zejtarėve, tregtarėve, pronarėve
tė dyqaneve, nė qytete ishin edhe selitė e pronarėve
tė mėdhenj. Kėshtu Hysen Pasha kishte nė Berat
100 dyqane. Nė disa qytete, si nė Prizren, Shkup, Manastir
dhe nė Elbasan u ngritėn edhe pazaret e mbyllura (bezistene)
pėr shitjen e mallrave tė kushtueshme. Nė shek. XVII-XVIII
tė tilla bezistene kishte nė Kavajė, nė Berat,
nė Shkodėr e nė Janinė.

Pėrveē dyqaneve e bezisteneve, nė qytetet shqiptare
ishin ngritur edhe tregjet e hapura javore pėr shitblerjen
e prodhimeve bujqėsore, blegtorale e zejtare. Madje nė
disa qytete kishte edhe sheshe pėr drithin, kafshėt etj.

Njė rol tė rėndėsishėm nė gjallėrimin
e ekonomisė monetare luajtėn panairet lokale e krahinore,
tė organizuara me rastin e festave fetare. Nga panairet mė
tė pėrmendura nė Elbasan ishin ai i Shėn Gjon
Vladimirit (22 maj), i Shėn Ilisė (20 korrik), i Shėn
Mėrisė (15 gusht). Kėto panaire zgjasnin disa ditė.
Kėtu vinin nga krahinat e Dibrės, Durrėsit, Tiranės,
Strugės dhe tė Beratit. Panaire organizoheshin edhe nė
Strugė, nė Peshkėpi tė Gjirokastrės, nė
Prizren, nė Korēė etj. Pėrveē panaireve
tė vendit, tregtarėt shqiptarė merrnin pjesė
nė panairet e Bullgarisė dhe tė Maqedonisė,
si nė Plovdiv, Xhumapazar, Serez, nė panairet e Italisė
etj.

Zhvillimi i tregut lokal rreth njė qyteti dhe organizimi i
panaireve ndikuan nė forcimin e lidhjeve ekonomike ndėrkrahinore.
Nė shek. XVIII, si rrjedhojė e zhvillimit tė pėrgjithshėm
tė zejtarisė e tė bujqėsisė, u rrit dhe
tregu shqiptar. Me zhvillimin e qyteteve, mbi bazėn e tregjeve
tė vogla lokale u krijuan disa tregje tė mėdha ndėrkrahinore.
Mė i rėndėsishmi ishte ai me qendėr Shkodrėn,
qė pėrfshinte veprimtarinė tregtare tė Pashallėkut
tė Shkodrės, tė Kosovės dhe tė krahinave
mė nė veriperėndim tė Shkodrės. Ky treg
pėrshkohej nga njė rrugė kryesore karvanesh qė
lidhte bregdetin shqiptar me Evropėn Perėndimore dhe me
zonat e brendshme tė Ballkanit. Nė Shqipėrinė
e Mesme, u krijua njė treg tjetėr ndėrkrahinor pėrreth
qytetit tė Elbasanit. I vendosur mbi rrugėn Egnatia, Elbasani
tėrhoqi rreth vetes tregtinė e Shqipėrisė sė
Mesme. Elbasani siguronte gjithashtu lidhjen e Durrėsit me
pjesėn e brendshme tė Ballkanit. Nė Shqipėrinė
e Jugut, me themelimin e Pashallėkut tė Janinės,
u krijua njė treg tjetėr i madh ndėrkrahinor, qė
kishte si qendėr nė fillim Beratin e mė vonė
Janinėn. Ky treg ndėrkrahinor pėrfshinte Shqipėrinė
e Jugut (Epirin) dhe pjesėrisht Thesalinė. Tregu ndėrkrahinor
mė i fuqishmi i Shkodrės, arriti tė shtrinte ndikimin
e tij nė Shqipėrinė e Mesme dhe nė atė
tė Jugut. Lidhjet ndėrmjet tregjeve ndėrkrahinore
ishin tė dobėta. Megjithatė, brenda tyre zhvillohej
njė veprimtari e gjallė ekonomike. Formimi i tri tregjeve
ndėrkrahinore shėnonte njė hap pėrpara nė
krijimin e premisave pėr ngritjen e njė tregu gjithėshqiptar.

Gjallėrimi i tregtisė sė jashtme u ndihmua edhe nga
pėrfundimi i traktatit tė paqes midis Perandorisė
Osmane e Venedikut mė 1502 dhe nga lidhja e marrėveshjeve
tregtare me Francėn, Holandėn, Anglinė (1535), qė
garantonin lirinė e lundrimit dhe tė tregtisė nė
tokat osmane. Kėto marrėveshje tė quajtura “kapitulacione”
kishin fuqi edhe pėr tokat shqiptare, ku lidhjet e rregullta
ekonomike me vendet perėndimore ishin dobėsuar sė
tepėrmi. Qėllimi kryesor i marrėdhėnieve ekonomike
me Perėndimin ishte shitja e tepricave tė prodhimeve bujqėsore
e blegtorale, tė cilat nuk konsumoheshin nė vend dhe as
pėrpunoheshin. Kundrejt tyre bliheshin artikuj industrialė
pėr prodhim e konsum, ndėr tė cilėt njė
vend me rėndėsi zinin artikujt e luksit, qė i blinte
kryesisht aristokracia.

Qytetet bregdetare shqiptare si Vlora dhe Shkodra u shpallėn
“porte tė hapura”. Nė qytetet shqiptare filluan
tė dukeshin tregtarė venedikas, raguzanė etj., qė
shisnin mallra tė huaja, si pėlhurė, cohė, lėkurė
tė pėrpunuara etj., dhe blinin drithė, kripė,
zift, lesh, lėkurė, dyllė, lėndė druri
etj. Nė vitin 1553 nė Dalmaci, Venedik, Ankonė e
nė Spanjė u eksportuan 150 000 stara drithė. Venediku
blinte nga Gryka e Drinit deri nė 50 000 stara drithė.
Edhe prodhimet shqiptare tėrhoqėn vėmendjen e tregtarėve
tė huaj venedikas, raguzanė e fiorentinas. Nė kėtė
mėnyrė filluan tė plotėsoheshin mė mirė
njė varg kėrkesash tė aristokracisė me artikuj
luksi. Vėllimi mė i madh i tregtisė dhe i tranzitit
nė shek. XVI kryhej nė skelat e Vlorės, Durrėsit
dhe tė Lezhės.

Tregtarėt e huaj ose edhe ata vendas, sillnin mallra qė
shkėmbeheshin me monedha ari e argjendi dhe me prodhime bujqėsore
e blegtorale shqiptare. Mirėpo ky vėllim i rritur i importimeve
nuk mund tė konsumohej nė vend. Prandaj, qysh nė
shek. XVII, tregtarėt shqiptarė u drejtuan nė brendi
tė Gadishullit Ballkanik. Kėtu ata shisnin tepricėn
e mallrave tė importuara, kundrejt tė cilave blinin prodhime
bujqėsore e blegtorale si dhe prodhime zejtare qė i shisnin
nė tregun perėndimor.

Bashkė me tregtarėt shqiptarė, kėtė veprimtari
filluan ta kryenin edhe tregtarė tė tjerė ballkanas.
Nė mbarim tė shek. XVII nė skelėn e Durrėsit,
qė ndėrkohė ishte bėrė skela kryesore e
vendit, vepronin rreth njėqind tregtarė shqiptarė
nga Shkodra, Elbasani, Voskopoja e Janina si dhe tregtarė tė
viseve fqinje nga Selaniku etj. Tė gjithė kėta tregtonin
kryesisht me Venedikun. Nga gjysma e dytė e shek. XVII u rrit
edhe tregtia tranzite, nė tė cilėn, pėrveē
Shkodrės e Vlorės, njė rėndėsi tė
dorės sė parė po merrte Durrėsi. Nė tregtinė
tranzite Durrėsi po konkurronte me sukses me Selanikun dhe,
pas Raguzės, zinte vend tė rėndėsishėm
nė tregtinė e bregut lindor tė Adriatikut. Tregtarėt
vendas e tė huaj kishin nė kėtė port magazinat
e tyre, ku grumbullonin mallrat nga Shqipėria, Maqedonia, Bullgaria
e nga Serbia, tė cilat i dėrgonin nė Venedik, Mesinė,
Ankonė dhe nė qytete tė tjera tė Italisė,
ku kishin pėrfaqėsuesit e tyre. Gjatė vitit 1699
u eksportuan nga Durrėsi pėr nė Venedik ndėr
tė tjera 3 000 kv dyllė, 15 000 kv lesh tė cilėsisė
sė parė, pėrveē sasive tė mėdha
tė lėkurave.

Tregtia e brendshme tranzite kryhej me karvane, tė cilat ndiqnin
rrugėt e vjetra Shkodėr-Prizren, Vlorė-Berat-Korēė,
Durrės-Elbasan-Ohėr etj. Nė kapėrcyellin e shek.
XVII-XVIII prodhimet shqiptare dhe ato tranzite tėrhoqėn
mjaft shtete evropiane, si Francėn, Anglinė, Holandėn.
Franca themeloi zyra konsullore nė Durrės (1699), nė
Janinė e nė Artė (1701-1702). Nė Shkodėr,
nė Durrės e nė Vlorė, pas paqes sė Pozharevacit
(1718), u krijuan agjenci konsullore tė Anglisė, Holandės,
Venedikut, Raguzės e tė Austrisė.

Nė fillim tė shek. XVIII eksporti shqiptar drejtohej nė
pjesėn mė tė madhe nė Venedik. Pas tij vinin
Ankona, Raguza e Franca. Tregtarėt mė tė njohur shqiptarė
kishin organizuar njė rrjet agjencish tregtare, si ai i vendeve
kapitaliste. Ky rrjet shtrihej jo vetėm gjatė brigjeve
tė Adriatikut, por deri nė Francė, Vjenė e nė
Budapest. Artikujt kryesorė tė tregtisė shqiptare
ishin leshi, dylli, lėkura e mėndafshi. Leshi shqiptar
shkonte deri nė Evropėn Qendrore. Nė vitin 1744 u
dėrguan 500 000 okė lesh nė Lajpcig e nė Hungari.
Nė gjysmėn e dytė tė shek. XVIII nė krye
tė qarkullimit tregtar shqiptar qėndronte Shkodra. Tregtarėt
shkodranė blinin nė trevat e brendshme tė Ballkanit
sasira tė mėdha leshi, lėkurėsh, pambuku e mėndafshi.
Rreth 150 anije ulqinake furnizonin nė vitin 1755 Dalmacinė
me drithė. Veē borgjezisė tregtare me tregti merreshin
edhe familjet e mėdha ēifligare. Eksportues i madh drithi
ishte Ali pashė Tepelena. Ndėrsa Bushatllinjtė nė
vitin 1767 eksportuan 17 000 fuēi vaji. Raporti midis eksportit
dhe importit tė kėsaj periudhe tregon se Shqipėria
kishte atėherė njė bilanc aktiv nė tregtinė
e jashtme.

Shiko profilin e anėtarit http://dibra.bigforumonline.com

Sponsored content


Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Mbrapsht nė krye  Mesazh [Faqja 1 e 1]

Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi